Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Italija, tai daugelio iš mūsų svajonių šalis. Na, bent jau mano tai tikrai. Svajojau ją aplankyti dar būdama visai mažytė, o šią vasarą sužinojau, kad man pasitaikė galimybė išpildyti savo norą. Buvau savaitei pakviesta į „Comenius“ projekto susitikimą esperanto kalba, kuris vyko mažame Italijos miestelyje Kapanoryje. Nedvejodama sutikau, o sužinojusi, kad kartu su drauge Rusne gyvensime senelių italų šeimoje, jaučiausi mažų mažiausiai pakylėta.
Lyg būtume namie…
Pagaliau atėjo taip ilgai laukta diena ir mes mažu autobusiuku pajudėjome Rygos oro uosto link. Kapanorį pasiekėme tik sutemus. Paleistos prie naujųjų senelių durų, su Rusne apsikeitėme susijaudinimo kupinais žvilgsniais ir drauge ištarėme: „Prasideda.“
Seneliai su mumis elgėsi taip, lyg jų namuose kas dieną apsistotų dvi jų anūkės amžiaus mergaitės. Jiedu pasitiko mus nuoširdžiai, be jokio perdėto svetingumo ar pataikavimo. Iškart pasijutau kaip namie.
Mums aprodė didžiulį kambarį, kuriame mes apsistojome, ant lovos sukrovė rankšluosčius ir chalatus. Tuomet pavalgėme vakarienę mažoje jaukioje virtuvėlėje ir palinkėjusios „buonanotte“ kritome į lovą.
Šeimos susitikimas
Antrąją dieną susipažinome su šeimininkų anūke Elena. Ji – mūsų bendraamžė, tad iškart radome bendrą kalbą. Vėliau išvažiavome į licėjų, kur prasidėjo pirmoji programos dalis.
Susipažinome su daugybe žmonių, galiausiai supratome pralaimėjusios beviltišką kovą bandant įsiminti visų vardus.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kitą vakarą Elena parsivežė mus vakarienės ir supažindino su savo šeima: pusbroliu, pussesere, sūnėnu, teta.
Valgėme makaronus su jūros gėrybėmis, mus vaišino naminiu senelio gamybos vynu, sūriais, vynuogėmis, įvairiausiais desertais. Po vakarienės su Elena, jos pusbroliu ir pussesere išėjome pasivaikščioti po apylinkes. Buvo nuostabus vakaras.
Florencija ir stebuklingas sodas
Laikas bėgo neapsakomu greičiu, nepajutome, kaip atėjo kelionės į Florenciją diena. Kartu su keliais charizmą spinduliuojančiais italais apžiūrėjome nedidelę dalį miesto. Jis buvo… neapsakomas.
Vos įsėdusi į autobusą jau norėjau grįžti atgal ir pamatyti jį vėl ir vėl. Florencija pavertė realybe net kvailiausias ir vaikiškiausias mano iliuzijas ir ilgam užkariavo širdį.
Tą vakarą namo mus parsivežė senelis. Važiuojant jis nesustodamas pasakojo apie savo praeitį. Taip, jis kalbėjo itališkai. Bet keisčiausia tai, jog mes viską supratome. Nebeliko jokio kalbos barjero, o gestai ir nuoširdžios šypsenos nurungė žodžius.
Parvežęs mus senelis rankos mostu pakvietė mudvi sekti paskui. Tamsoje pirštais apčiuopęs jungiklį jis įžiebė daugybę medžiuose iškabintų lempučių ir apšvietė seną sodą. Aš sustingau. Viskas atrodė tartum iš pasakos… Sena krosnis duonai. Gėlynai. Vynuogių šakomis apaugusi terasa, mediniai baldai. Ir žvaigždėtas dangus.
Aš dėkodama nusišypsojau seneliui, o jo žvilgsnis pasakė daugiau nei žodžiai. Supratau, jog ši vieta jam reiškia viską. Tą vakarą ilgai neužmigau. Buvo labai šalta, tad gulėdama po užklotu bandžiau atšildyti sustirusius pirštus. Tuomet ir atėjo močiutė. Ji nešė didelį padėklą su sausainiais ir garuojančia apelsinų arbata.
„Nesušalkite“ – pasakė ir pabučiavusi mus į skruostus nuėjo miegoti.
Prie fontano
Išaušo paskutinioji projekto diena. Negalėjau tuo patikėti. Man buvo negana visų tų beprotiškai skanių patiekalų. Negana pusryčių mažoje virtuvėlėje, kai žiūri į medines langines ir kalnų siluetus už stiklo, o šalia kabo sena skudurinė lėlė. Negana šilto oro ir saulės. Negana žmonių, kurių, žinojau, niekada nebepamatysiu.
Tą dieną praleidome su italais. Daug juokėmės, valgėme ledus, šypsojomės. Bandėme atsidžiaugti vieni kitais. Kiek vėliau, prieš kelionę į Pizą, su Rusne nusprendėme laisvą laiką praleisti besifotografuodamos.
Buvo labai šilta, tad ji apsivilko savo dailią saulės spalvos suknytę. Nuėjome prie didelio fontano miesto aikštėje. Pirmiausia fotografavo mane. Aš taškiau vandenį, mirkiau fontane kojų pirštus. Trumpai tariant žaidžiau su likimu ir rizikavau įkristi į fontaną. Bet viskas baigėsi gerai. Bent jau man.
Nusifotografavusi paėmiau iš draugės fotoaparatą ir liepiau jai sėstis. Ji dar sumurmėjo, kad nedarys nieko panašaus, nes nenori baigti dienos šlapia. Ir tuomet nutiko tai. Aš pakėliau galvą peržiūrėjusi kelias nuotraukas ir pamačiau ją, balansuojančią (deja, nesėkmingai) ant fontano krašto. Nespėjus man sureaguoti po vandeniu buvo ne tik jos kojos, bet ir galva. Jai išlipus stovėjau be žado ir bijojau pamatyti draugės reakciją.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vos pastebėjusi, kad Rusnei viskas gerai, pratrūkau. Tiesiog nebegalėjau tylėti. Numetusi visus maišus pati parkritau ir kvatojau taip, kad visi, buvę aikštėje (o ji tikrai nemaža), girdėjo. Girdėjo ir matė.
Praeiviai į mus spoksojo tarsi į beprotes. Bet mums buvo nesvarbu. Netramdydama juoko ašarų aš pačiupau draugę už parankės ir nuvedžiau į artimiausią tualetą. Po truputį išdžiovinau jos peršlapusius rūbus (labai pasitarnavo rankoms džiovinti skirtas aparatas) ir mes skubiai nuskuodėme į autobusą.
Visą mums duotą laisvą laiką praleidome tualete. Bet žinote ką? Buvo verta. Vaizdas, kaip ji išplėstomis iš nuostabos akimis krinta į vandenį, buvo vertas tos aukos ir dar daugiau.
Grįžome nuo juoko skaudančiais pilvais ir, žinoma, pasižadėjusios niekam neprasitarti apie šį įvykį. Aišku, nesusilaikėme ir netrukus žinojo visi. Tik jaudulys, kad tuoj pamatysime garsųjį Pizos bokštą, privertė mus nusiraminti.
Nustebę italai
Vakarą praleidome prie jūros. Visi italai stovėjo sustirę, o mes su Agne, kita lietuvaite, nusprendėme, kad jei jau viena mūsų išsimaudė, būtų neteisinga kitoms likti sausutėlėms. Nusimovėme džinsus ir vilkėdamos palaidinukėmis pasitikome šiltas italų jūros bangas. Mus lydėjo apstulbę žvilgsniai, bet mums nerūpėjo. Mes dainavome, šokinėjome, džiaugėmės nuostabia diena.
Bet kad ir kaip gaila, viskas, kas gera, kada nors baigiasi. Prie pabaigos ėjo ir paskutinioji diena. Grįžusios namo mudvi su Rusne turėjome pakuotis daiktus, kurių, rodos, buvo pilnas visas kambarys.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Elena atnešė mums po didžiulį gabalą itališko sūrio lauktuvėms. Dar valandėlę paplepėjome, jai išėjus parašiau ilgą padėkos laišką, kuriame pakviečiau Eleną apsilankyti Lietuvoje. Palikome jį ant lovos krašto ir nuėjome miegoti.
Žmonės yra Italija
Kitą rytą visi susirinkome prie licėjaus, kur turėjo atvažiuoti mūsų autobusiukas, nuvešiantis į Milano oro uostą. Nemėgstu atsisveikinimų. Todėl paskutinį kartą su visais apsikabinusi nesidairydama įšokau autobusan ir stipriai užsimerkiau pasiryžusi įrėžti atmintin jų besišypsančius veidus.
Kelionės į oro uostą nepajutau. Pro akis bėgo visi savaitės įvykiai, visos tos nepakartojamos akimirkos. Ir tik tuomet, kai lėktuvui kylant supratau Italiją nuo manęs nesustabdomai tolstant, skruostu nuriedėjo ašara.
Kelionė buvo nuostabi. Norėčiau pakartoti kiekvieną akimirką. Italija buvo tokia nepakartojama, kaip aš ir tikėjausi. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia – žmonės, kuriuos sutikau. Jie ir yra Italija. Juk visos tos vietos, visi nuostabūs vaizdai būtų buvę niekis, jei nebūtume turėjusios su kuo jais pasidalinti. O mes turėjome!
Ir būtent už tai aš esu labiausiai dėkinga.
Milda PAKAMANYTĖ
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokinė
