Kai visi aplink keiksnoja sniegą, išradingas viekšniškis nuosavos sodybos kieme sustumtą krūvą pavertė… nameliu. Tas statinys – ne eskimų iglu, sulipdytas iš ledinių blokų, ne Ledo viešbutis, kuriuo turistus vilioja Laplandija, tačiau džiaugsmo šeimos nariams ir kaimynams suteikė nė kiek ne mažiau.
STAIGMENA SVEČIAMS
Viekšniuose gyvenantys Rasa ir Stasys Jančauskai tarpušvenčiu laukė iš Italijos grįžtančios dukters ir jos gyvenimo draugo. Kol žmona vyko į oro uostą parsivežti svečių, šeimininkas nutarė visiems padaryti staigmeną iš sniego.
„Juo labiau kad dukra Giedrė vis klausinėjo – ar yra Lietuvoje sniego, ar nenutirps jis iki Naujųjų – labai norėjo, kad mūsų žentas pamatytų, kokia gili gali būti žiema. Net juokavo: dėkite sniegą į stiklainius ir slėpkite į rūsį…“ – linksmai pasakojo Kalno gatvėje įsikūrusios sodybos šeimininkė.
Ponas Stasys įsiterpė – Giedrė prisipažino, jog meldžiasi, kad tik snigtų Lietuvoje, kad tik neištirptų sniegas. „O aš jai – baik prašyti, nes to sniego būsi išmeldusi per daug, jau nebeturime kur dėti!“
Šeimininko nuomone, italo noras pamatyti tikrą žiemą suprantamas: Roberto gyvena Genujoje, šiaurinėje šalies dalyje. Sniego pusnynų į tą kraštą iki šiol neatnešė ir nenuspėjami orai.
„Mūsų žentas – kaip didelis vaikas, o dideliam vaikui reikia didelių žaislų – tokį ir sugalvojau“, – apibendrino ponas Stasys.
BEVEIK KAIP TUNDROJE
Tą pirmadienį prieš Naujuosius laisvo laiko buvę, tad sodybos šeimininkas nutarė padirbėti ir smagiai sutikti atvykėlius. Kieme buvo sustumta didelė krūva sniego. Viekšniškis pasirūpino perdengimu – keliomis lentomis, susmeigė jas tinkamame aukštyje – taip sutvirtino „lubas“. Po to iškasė sniego pusnyje „patalpą“.
Kaip dabar sako naujojo namo statytojas, galėjo dar pamėtėti sniego – tuo labiau kad sodyboje ir kieme jo pakanka – ir statinį padaryti aukštesnį. Bet ir toks statinys nepaprastai sužavėjo namo sugrįžusius šeimynykščius.
„Pasirūpinau iliuminacija ir kitu papuošimu. Kadangi jie man telefonu kažką kalbėjo apie norus pamatyti Sibirą, tundrą, elnius ir kitokią egzotiką, pasakiau sau – bus jums ir tundra, ir elniai. Radau ragus – įsmeigiau virš įėjimo, krepšį su dovanomis užkėliau, staliuką su kėdėmis įstūmiau, žvakių pridegiojau, arbatos užviriau – ir laukiau atvykstančių“, – pasakojo Stasys.
Rezultatas pranoko visus lūkesčius. Linksminosi ir namiškiai, ir svečiai: fotografavo, filmavo. Per Naujuosius sniego namelis tapo puikia pasilinksminimo vieta pas Jančauskus sugužėjusiai giminei ir draugams.
Per šventes į Kalno gatvės sodybą užsukdavo ir kaimynai. „Pasakiau visiems, kad švenčių dienomis – įėjimas laisvas, o vėliau už bilietą imsiu po dešimt litų“, – vis juokavo Stasys. Labiausiai sniego namas patikęs vaikams – mažesniam žmogui statinys buvęs tinkamas ir pagal ūgį – nereikėję nė galvos palenkti.
PRINCIPAS – PASIDARYK PATS
Sniego namelis – juokas lyginant su ankstesniais darbais. Jančauskų šeima Viekšniuose gyvena jau trečius metus. Čia buvęs Rasos tėvų namas, kurį Stasys nugriovė ir savo rankomis per metus pastatė naują. „Kai įsitikinau, kad rekonstruoti pastato neįmanoma, viską nuverčiau ir stačiau kitą. Kaimynų sūnus, pas tėvus atvažiuojantis nedažnai, vieną dieną net pagalvojo suklydęs – ant kampo turėjo būti namas, o jo nėra. Kitąsyk atvažiavo – stovi, bet jau kitoks“, – prisiminė šeimininkas.
Stasys – dailininkas, daug metų dirbo Vilniuje, kino nuomos sistemoje, tuomet vadintoje „Kinoprokat“. Ne sykį teko apipavidalinti renginius, projektuoti švenčių scenografiją.
Lapkričio viduryje jubiliejų atšventęs vyriškis juokauja verslo reikalus dabar perleidęs žmonai, o pats iš jos gavęs naujų pareigų: „Vasarą puse etato dirbu sodininku, o žiemą – kiemsargiu ir kūriku“.
KAIMYNAI DRAUGAUJA
Ir vis tik profesijos antspaudas išlieka – mėgsta Stasys staigmenomis ir išmone papuošti kasdienį gyvenimą. Tik mums atvykus įžiebė iliuminaciją visame name ir kieme, papasakojo, kokios įspūdingos kanos sodyboje užauga vidurvasarį, patikino, kad visa Kalno gatvelė – puikių kaimynų sambūris.
O nuo kalno – tuoj ir Venta. Kartu laiptus prie upės įrengę, suoliukus, lieptą pastatę. Tiesa, pastarąjį prieš žiemą iš vandens ištraukiantys – kad ledonešis nesulaužytų, nenuneštų.
Smagi Jančauskų sodyba. Stasys pademonstruoja tikrą – ne iš sniego suręstą pavėsinę, kurioje laiko relikvijas iš senosios sodybos – viską, kas buvo brangu, vertinga žmonai ir jam pačiam. Kiemo viduryje – užpustytas fontanas – taip pat šeimininko rankų darbas.
Ponia Rasa pritaria minčiai, kad jos vyras – optimistas. „Bet tai jau iš aukščiau duota“, – akimirkai susimąsto.
„O ką – žiemą sniegą nusikasi, vasarą susitvarkai, prie fontano gultus išsineši – ir guli kaip Australijoje. Kuo blogas pensininko gyvenimas?“ – charakterio analizę nutraukia šeimininkas. Ir pakviečia atvažiuoti į Viekšnius, į Kalno gatvę, kai atšils – bus naujų vaizdų ir staigmenų.
Atsisveikiname tuo neabejodami.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Trijų Karalių dienos pavakarę viekšniškių Jančauskų kiemas atrodė taip pat šventiškai, kaip ir prieš savaitę.
