Seimo priimti, Prezidento vetuoti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimai ir Lietuvoje, ir už jos ribų sulaukė prieštaringų vertinimų, net protesto akcijų. „Piliečių klube“ klausėme, nuo ko labiausiai reikėtų saugoti mūsų vaikus.
GAL NUVERTINAME
JAUNO ŽMOGAUS
GALIMYBĘ PASIRINKTI?
Genovaitė VALANTIENĖ,
Gabijos gimnazijos lietuvių
kalbos mokytoja:
– Nemanyčiau, kad yra taip labai blogai, kad reikėtų viską drausti. Galbūt reikia kažką apriboti, bet ne viską.
Kažkada vienas Seimo narys laidoje bėdojo, kad vaikai pareina namo, žiūri Simpsonus ar kitokius filmukus, ir niekas jų neriboja. O kas turi riboti? Valstybė? Ne tėvai? Kas kitas gali sureguliuoti? Jeigu tėvai mato, kad jų vaikams poveikis yra žalingas, tai jie turėtų kalbėtis, žiūrėti, gal „slapuką“ kur įdėti.
Vaiką labiau auklėja ne tėvai, o televizorius, kiemas, kompiuteris. Kiek laiko belieka bendravimui su tėvais? Žinoma, yra tokių tėvų, kurie net yra laimingi, kad vaikas netrukdo. Apie kokius informacijos draudimus kalbame, jei pusę dvyliktos nakties dešimtmetis vaikas dar yra lauke? Reikėtų pažiūrėti ir socialinį kontekstą, kuriame vaikas gyvena. Juk aš auginu vaikus ir giminės juos augina: jie žiūri tuos pačius filmus, skaito tas pačias knygas, bet vieni yra žiaurūs, kiti – ne…
Mano mama turėdavo tokį posakį – kiaulė visada ras purvyną, kur išsivolioti. Jei kuris bus linkęs į blogį, informaciją draudžiantys įstatymai nieko nepakeis.
Be abejonės, aš esu prieš smurtą televizijoje, prieš smurtą vaikų filmukuose, bet vėlgi… Turiu du sūnus. Vienas augo, kai buvo ta vadinamoji „geroji“ animacija, tarybinė, o kitas žiūrėjo visokius kovinius filmukus po pertvarkos valstybėje. Ir dabar negalėčiau pasakyti, kuris yra ramesnio būdo.
O jeigu draudžiame žiniasklaidą, tai pirmiausia reikėtų uždrausti žinias. Nuo ko prasideda žinios? Nuo anonso? O kas anonse? Kas sudegė, kas užmušė, kas dar bloga atsitiko.
Be abejonės, knygos taip pat gali paveikti paauglį. Suaugusiam žmogui visokios informacijos poveikis yra vienoks, o vaikui, kuris ieško savo tapatybės, siekia įsitvirtinti, suprasti save kaip žmogų, poveikis gali būti ir neigiamas.
Bet kaip mes žiūrėsime, kas toje knygoje pavaizduota. Mes turbūt mažai rastume knygų, kur nebūtų kokios smurto scenos. Juk ir lietuvių liaudies pasakose smurto yra.
Galų gale kaip ta knyga yra pristatoma, kaip apie ją sužino vaikas? Jei ji pristatoma kaip tabu, kaip kažkas baisaus, tai vaikas jos tikrai ieškos ir skaitys. Pati žinau, ko paauglystėje neleisdavo, vis tiek skaitydavau ir žiūrėdavau, ko man reikėjo.
Mes su dešimtokais dabar skaitėme populiariąją literatūrą. Tie patys meilės romanai… Viskas priklauso nuo to, kaip tu knygą priimi ir ko tu ieškai. Ar ieškai scenų, kurios tave kaip nors veiktų, ar žiūri į visumą, į žmonių bendravimą, tarpusavio santykius?
O jaunimas žiūri labai pozityviai. Aš mokau vyresnius mokinius, tai galiu pasakyti, jie puikiausiai suvokia, kas gali jiems, kaip žmonėms, praversti, padėti. Jie puikiai diskutuoja ir savo nuomonę išsako. Gal mes per daug nuvertiname jauną žmogų ir jo galimybę pasirinkti?
Mes su jaunimu ir į spektaklius važiuojame. Anąkart su būsimais dvyliktokais buvome spektaklyje „Stepančikovo dvaras“. Aš sėdėjau, galvojau: dieve dieve, kur aš čia papuoliau, aš nieko nesuprantu, nieko nežinau. Per pertrauką vaikų klausiu, kaip jiems spektaklis. Oi, sako, kaip įdomu, jie man viską išaiškino. Tad gal iš tikrųjų daugiau jaunimu pasitikėti? Aš pasitikiu vaikais.
REIKĖTŲ NE DRAUSTI,
O ŠVIESTI JAUNIMĄ
Andrius BYČIUS,
Žemaitijos skautų
organizacijos vyriausiasis
skautininkas:
– Tai labai subtilus klausimas. Visuomenės problemos yra aktualios mūsų organizacijoje. Jaunam žmogui siekiame suteikti kitokią aplinką: be rūkymo, alkoholio, narkotikų, patyčių, smurto.
Mūsų organizacijoje nėra draudžiama bet kokia informacija. Tiesiog mes žmogų supažindiname su galinčiais padaryti neigiamą poveikį dalykais, kad jis pats suvoktų, jog tai yra negerai, kokią žalą tai daro jam pačiam, aplinkiniams.
Neigiama, psichiką žalojanti informacija mus pasiekia natūraliai. Atsineša jaunimas ir smurtą, ir įvairiausių posakių, tačiau mes kovojame, stebime, diskutuojame. Mes nesame tėvai ir prievarta neuždrausime rūkyti. Mes galime tik šviesti.
Neseniai su jaunimu buvome parodoje apie abortus. Buvo pateikta informacija, kas yra abortas, kokios jo pasekmės. Daugeliui paauglių ta informacija buvo žiauri, bet jie pamatė ir suprato, koks tai yra žiaurus dalykas, kad tai yra žmogžudystė. Po to jaunimas, kuris buvo už abortus, pakeitė savo nuomonę.
Nemanau, kad kažkokiu draudimu pasieksi norimą rezultatą. Natūralu, ypač paaugliams, yra elgtis priešingai, nei yra sakoma. Vien tas interesas, kad yra kažkas slapto, kad negalima, verčia ieškoti ir domėtis ta informacija.
Veiksmingiau būtų šviesti jaunimą apie neigiamas informacijos pasekmes, o ne dirbtinai uždrausti domėtis. Nes anksčiau ar vėliau jie vis tiek tai sužinos. Tiek internete, tiek spaudoj, reklamoje, tiek gatvėj yra daugybė neigiamos informacijos. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų užtikrinti to įstatymo įgyvendinimą. Tada reikėtų ne drausti, o pavyzdžiui, visai nerodyti filmų. Galbūt, jei tam tikru metu vaikų nepasiektų publikuojama neigiama informacija, būtų teigiamų pokyčių.
Natūraliai, kai pamatai kažkokią informaciją, jeigu tau ji užkliuvo, nori ar nenori, apie ją susimąstai. Vieni gal užsikabina už to, kitų gal iš viso ji nepaveikia. Kad ir tas rūkymas viešose vietose ar alkoholio vartojimas. Matydamas vyresniojo netinkamą elgesį, paauglys tai atkartoja. Suaugusieji turėtų rodyti pavyzdį.
Esmė ta, kad žmogus, susidūręs su neigiama informacija, sugebėtų ją priimti. Užtenka paaugliui parodyti, kokios yra rūkymo pasekmės, kaip tai pakenkia organizmui. Informacijos yra daug, bet ją reikia sugebėti sistemingai pateikti. Po to diskutuoji, jaunimas išreiškia savo nuomonę. Tai duoda labai didelį efektą. Nedraudžiama taip elgtis. Tiesiog žmogus pats suvokia, supranta, kad tai yra negerai ir nesielgs netinkamai.
Mes mokome atsirinkti, kas yra gerai ir kas blogai. Gero elgesio principas yra toks: tu turi elgtis kaip tau patinka, bet kartu nedaryti neigiamos įtakos kitiems ir sau pačiam.
Yra didelė ir tėvų kaltė. Savi rūpesčiai, buitis, gyvenimo problemos… Jiems gerai, rami galva, kad vaikas turi užsiėmimą namuose – naršo po internetą. Kiek mums teko susidurti, jei vaikui kažkas negerai ar kažkas atsitiko, tėvai tą informaciją sužino patys paskutiniai. Būna ir išimčių, tačiau iš tėvų pusės yra mažai atsakomybės auklėjant vaikus.
NEAPGALVOTI DRAUDIMAI
PRIVEDA IKI ABSURDO
Mažeikių rajono policijos
komisariato nepilnamečių
reikalų pareigūnų veiklos grupės
vadovė Irena NACIENĖ:
– Bet koks draudimas turi savo minusų ir pliusų. Šis įstatymas gal labiau atkreips tėvų dėmesį į esamas problemas. Iš tiesų vaikams dabar yra viskas per daug prieinama. Jie laisvai naudojasi internetu. Visam pasaulyje egzistuoja programos, kurios blokuoja kai kuriuos internetinius puslapius, skirtus suaugusiesiems. Tačiau šios programos pas mus kol kas nėra labai populiarios.
Manau, kad drausminantys politikų žingsniai teisingi. Tačiau problema yra ne ta: uždrausime, bet ar bus vykdoma?
Svarbu, kad viskas būtų daroma efektyviai ir protingai, o ne tiesiog griežtai nukirsti, uždrausti, ir viskas.
Be to, didelį ir bene svarbiausią vaidmenį jaunimo auklėjime vaidina šeima. Kaip ten klostosi santykiai, nuo to priklauso ir vaiko tolesnis gyvenimo pasirinkimas. Jei šeimoje viskas normalu, tai ir vaikas į aplinką reaguoja atitinkamai, nesidomi tuo, kuo nepriklauso domėtis. Nemanau, kad draudimas turės realų poveikį.
Abejoju, ar skleidžiama informacija apie homoseksualinius santykius gali turėti įtakos jaunimo seksualinei orientacijai. Juk tai ne narkotikai, alkoholio vartojimas ar rūkymas. Tai nulemia kiti veiksniai.
Manyčiau, atvirkščiai, griežtas draudimas ir slėpimas sužadina smalsumą ir norą išmėginti kitokį gyvenimą.
Per daug griežti draudimai gali privesti prie absoliutaus absurdo, tokio, kaip dabar kalbama, jog žalą vaiko psichikai gali padaryti lietuvių liaudies pasakos. Būtina apsibrėžti draudimo ribas, kur jį pradėti ir kur baigti.
REPRESIJA PRIEŠ
KITAIP MĄSTANČIUS?
Psichologas
Tomas LAGŪNAVIČIUS:
– Bet koks draudimas yra apeinamas. Gyvename globalios komunikacijos amžiuje, kai galima viską pamatyti ir sužinoti internete, nes ten jokių apribojimų nėra.
Politikų patvirtintame įstatyme viskas nusakoma abstrakčiai, nors iš tiesų reikėtų išskirti kai kuriuos niuansus. Pavyzdžiui, ar galima uždrausti tai, kas yra demonstruojama mene.
Tarkime, kino filme rodomi dalykai nėra standartinė norma, bet ar būtina juos drausti, nes žmonės turi viską žinoti ir suvokti. Apie tai reikia aiškinti ir pasakoti, nes tik informuotas žmogus gali priimti sąmoningą sprendimą, ką jam daryti.
Aišku, jei yra reklamuojami, pavyzdžiui, narkotikai ar alkoholis, yra akivaizdus skatinimas juos pirkti ar vartoti, tokius dalykus būtina drausti. Visiškai pritariu, kad nereikia iki 23 val. rodyti alkoholinių gėrimų ir cigarečių reklamos. Bet jei rodomi dalykai yra meninės išraiškos priemonės – nebūtina jų riboti.
Abejoju, ar pateikiama informacija gali nulemti vaiko seksualinę orientaciją. Pagal paskutinius mokslininkų duomenis, įrodyta, kad tai labiau psichofiziologiniai pokyčiai, kurie atsiranda dar vaikui būnant motinos įsčiose. Visur yra pripažinta, kad homoseksualumas nėra liga. Tai – žmogaus vidinis poreikis. Tiesiog negali būti analizės blogai tai ar gerai. Žmogus to nori, ir tiek. Pavyzdžiui, vieni nemėgsta pomidorų, o aš mėgstu, bet tai nereiškia, kad kiti žmonės yra blogesni nei aš. Tiesiog yra toks polinkis ir noras.
Šis įstatymas man atrodo lyg savotiškas noras primesti katalikišką moralę pasaulietiškai visuomenei. Tarsi netiesiogiai pasakoma, jog kitaip mąstantys ir kitokius pomėgius turintys žmonės yra blogybė. Pavyzdžiui, draudimas kitokių santykių nei šeimos.
Būkime nuoširdūs: istoriniame kontekste šeima iš dviejų žmonių nėra labai senas darinys. Maždaug 4 tūkst. metų, o žmogus kaip homo sapiens egzistuoja daugiau kaip 100 tūkst. metų. Seniau juk egzistavo kolektyvinės šeimos. Moterys su vaikais gyveno atskirai, vyrai atskirai. Visai kitokie santykiai buvo.
Šeima apskritai mažai gali reguliuoti informacijos pateikimą vaikui, nes ji tik venas iš informacijos šaltinių, be kurios dar yra draugai, pažįstami, knygos, žurnalai, tūkstančiai kitų informacijos šaltinių. Šeima prarado pirminį savo vaidmenį. Kodėl seniau jos buvo stipresnės? O todėl, kad buvo labai stiprus ekonominis pagrindas. Ekonominiai dalykai siedavo šeimas. Dabar, kai ekonominiai dalykai mažiau sieja šeimas, daugėja skyrybų. Tikrai skyrybų nesumažės vien dėl to, kad viešai nebus rodomi homoseksualūs santykiai.
Draudžiantys įstatymai – lyg užslėpta represija prieš kitokius žmones, kurie galbūt turi kitokią seksualinę orientaciją, kitokias socialinio elgesio normas. Be to, draudimais gali sukelti tik priešiškumą ir maištą, nes homoseksuali bendruomenė, svingerių klubai visada egzistavo visuose istoriniuose kontekstuose. Pradedant nuo Graikijos laikų, Babilono, Sirijo, ir baigiant dabar. Tiesiog tai nueis į pogrindį, ir tiek.
Yra daug Lietuvoje priimtų įstatymų, kurių niekas nesilaiko, surandami būdai, kaip juos apeiti.
Politikai, priimdami šį įstatymą, draudžiamus elementus padaro dar labiau patrauklius. Tai vienas iš reklamos būdų, jei uždrausta, negalima gauti, brangu, todėl žmonės dar labiau tuo domisi.
Galbūt mažiau žiūrės televizorių, bet daugiau naršys ir informacijos ieškos internete. Žmogus, jeigu nori, visada suranda.
Manau, kad norint išvengti neigiamos informacijos poveikio jaunimui, reikia kuo daugiau aiškinti, pasakoti, ugdyti toleranciją. Tai nereiškia, kad žmogus per prievartą turi piršti savo vertybes. Tiesiog būtina išgirsti vieniems kitus ir toleruoti kai kuriuos dalykus.
Kristina VARKALYTĖ,
Neringa MINEIKYTĖ,
Janina SRIBALIUTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Eltos nuotr.: Visuomenės tyrimai rodo, kad tik šiek tiek daugiau nei penktadalis tėvų domisi, ką jų vaikai žiūri per TV.
