Gyvena dvi moterys. Abi jau pensininkės, abi našlės. Abiejų vienatvė prasidėjo tuo pačiu metu: tik spėjo atšvęsti kelis dešimtmečius trukusio valdiško darbo pabaigą ir Anapilin išėjo jų sutuoktiniai.
Dviguba vienatvė: nei bendradarbių, nei artimo žmogaus.
Tuo šių dviejų, dar stiprių, darbingų ir guvaus proto moteriškių gyvenimo panašumai ir baigiasi. O jei tiksliau – požiūrio į gyvenimą panašumai.
Pirmoji (pavadinkime ja ponia Veronika) išsyk ėmė kovoti su ja apėmusia neviltimi. „Žinojau, kad artimųjų: vaikų, anūkų, atjauta ir dėmesys negali būti nuolatinė. Jie taip pat neteko brangaus žmogaus ir juos pačius reikia guosti bei palaikyti. Antra, jie gyvena savo gyvenimus ir aš negaliu reikalauti, kad viską metę jie imtų rūpintis tik manimi“, – ramiai, lyg ne apie save, kalbėjo Veronika.
Moteris išsigelbėjimo nuo ją žlugdančios vienatvės ėmė ieškoti pati. Buvusi bendradarbė atvedė ją į klubą, kur rinkosi vyresnio amžiaus žmonės, mėgstantys sodininkystę ir gėles. Laiptinės kaimynė pakvietė į chorą. Po kurio laiko Veronika prisiminė savo seną svajonę – išmokti siuvinėti kryželiu. Kai keli rankdarbiai buvo sėkmingai parduoti dailės salone, susipažino su kitomis siuvinėtojomis. Savo pomėgio draugių susirado internete.
Sūnaus ir dukros šeimos džiaugėsi mamos įgyvendinamomis naujovėmis, juolab kad jai likdavo laiko ir vaikams, ir anūkams. Pastarieji vasarą pamėgo močiutės sodą, anūkėlė ilgais žiemos vakarais kantriai siuvinėjo savo pirmąjį darbelį…
Didžiausia Veronikos svajonė – išsiuvinėti savo šeimos portretą pagal prieš dešimtmetį darytą bendrą trijų kartų nuotrauką. „Man atrodo, kad, jei aš tai įveiksiu, mes visi dar ilgai ir laimingai būsime kartu“, – prisipažįsta moteris. Žiūrėdama į jos veidą, suprantu, kad tai nėra vien tik būsimo darbo planas, o kažkas daugiau. Ir patikiu, kad tai labai svarbu – išsiuvinėti tokį paveikslą. Tiesa, kirba noras pasakyti, kad jiems nereikia jokių sąlygų, jokių užkeikimų – jie jau yra kartu ir dėl to laimingi.
Ponia Genovaitė negali pasidžiaugti laime ir santarve. Bent jai taip atrodo. Po vyro mirties užklupusi vienatvė jai atrodo nepakeliama. Ji nieko nenori daryti namuose („Kam man popinti save, jei nei pietūs, nei vakarienė niekam daugiau nereikalingi ir mano pastangos nieko nenudžiugins?“), kaupia nuoskaudas dėl vaikų elgesio („Jie mane visiškai užmiršo, tiesa, skambina ir užvažiuoja, bet visi kaip nuogi per dilgėlyną – kuo trumpiau, kuo greičiau, kad tik nereikėtų nuobodžiauti su mama”), dėl anūkų („Jie manęs neklauso ir nepripažįsta“). Aplinkiniai žmonės Genovaitei taip pat kelia tik susierzinimą. Ji skaičiuoja skriaudas: tas kaimynas nepasisveikinęs, anas išmindęs darželį po balkonu, buvusios kolegės visiškai nebepasirodančios, matyt, laikančios ją neįdomia ir niekam nebetinkama. “O juk kažkada buvau bet kokios draugijos siela!“ – užplūdus prisiminimams nubraukia ašarą.
Genovaitė atrodo pikta ir nelaiminga. Ji mano, kad normalu šitaip jaustis ir elgtis – juk gyvenimas smogė jai netikėtą smūgį, atimdama brangų žmogų, o artimieji, atlikę visas priedermes, paliko ją visiškai vieną. „Nebent esu jiems reikalinga kaip tarnaitė, kad anūkus pažiūrėčiau“, – guodžiasi moteris.
Ko ji norėtų? Kad viskas būtų kaip anksčiau. Kad namai būtų pilni gyvybės, kad į ją visi kreiptųsi pagalbos ir patarimo, kad artimieji nuolat rodytų dėmesį, o svetimi – pagarbą. Negi aš to nenusipelniau? – su viltimi žiūri ji į psichologą (duktė prikalbino nueiti pas specialistą), – juk tiek metų auginau vaikus, tiek jėgų ir pinigų, dėmesio ir rūpesčio jiems atidaviau. O jie, nedėkingieji… Tokie pat, kaip ir buvę draugai bei kolegos!
Genovaitei profesionalo išvados ir patarimai iš pradžių pasirodė absurdiški. Ji pati nuo visų atsitvėrė aukšta siena? Ji kankinanti artimuosius savo įtarumu ir šie jau bijo jos, bijo įžeisti, ką nors pasakyti ar padaryti ne taip, susilaukti dar vienos priekaištų ar nepasitenkinimo porcijos. Moteris tapo prieš keletą metų ją ir jos šeimą ištikusios nelaimės parankine, geriausia drauge, nes ją prisijaukino ir įsileidžia vis gilyn ir gilyn? Ji jau susitaikė su tuo, kas įvyko, ir prisitaikė prie naujo gyvenimo, tačiau toliau spekuliuoja, bandydama priversti artimuosius jaustis kaltais ir nedėkingais (nelaimę reikia maitinti kitų sumišimu, susijaudinimu, konfliktais ir kaltės jausmu).
Jei nepasikeis Genovaitė, nepasikeis aplink ją niekas, – tokia buvo daktaro diagnozė ir receptas…
Dabar Genovaitė bando susitaikyti su mintimi, kad kalta ji pati. Jei pavyks (o turi pavykti), kitas žingsnis – pakeisti savo požiūrį į daugelį svarbių dalykų.
Tarp svarbiausiųjų – suvokimas, kad vaikai tėvams skolų negrąžina, jas investuoja į savo vaikus. Ir tėvų bei vaikų santykių balansas ypatingas: nors dažnai duodi daugiau, o atgauni mažiau, bankrotas negresia.
Jei suvoki, apie ką visa tai. Jei moki ir imti, ir duoti.
Audronė
Toks balansas
