Lina Malinauskaitė (iš kairės) ir Žydrūnė Venciuvienė prisipažino, kad darbo pradžia su integruotais užsieniečių vaikais buvo nelengva. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Užsieniečių vaikų integracija į visuomenę besirūpinančios Pavasario pagrindinės mokyklos vadovai ir pedagogai teigia, kad šis darbas nėra lengvas – tam reikalinga speciali mokymosi bazė.
Dabar, kai pedagogai įgijo patirties, vaikų integracijos procesas yra lengvesnis tiek jiems patiems, tiek vaikams.
Kalbos nemokėjo visai
Pavasario pagrindinės mokyklos direktorius Stanislovas Jakučinskas pasakojo, kad Švietimo skyrius jų mokyklą paskyrė kaip iš užsienio sugrįžusių ar atvažiavusių vaikų integracijos ugdymo įstaigą. Porą metų čia mokėsi iš Ispanijos atvažiavusi mergaitė, mokyklą lanko iš Švedijos, Anglijos sugrįžę vaikai. Šiuo metu septintoje klasėje mokosi iš Sirijos prieš penkerius metus atvykęs berniukas – tada jis pradėjo eiti į trečią klasę.
Pavasario pagrindinę mokyklą metus lankė ir jo vyresnė sesuo. Po to ji perėjo į Gabijos gimnaziją ir ją šiemet baigė.
„Abu vaikai visiškai nemokėjo lietuviškai, dabar jie kalba be sunkumų. Pirmą kartą atėję jie tik gražiai šypsojosi ir tiek. Sirijoje kažkokia įdomi švietimo sistema: jie mokėsi tik tiksliųjų mokslų – fizikos, chemijos, matematikos, dar savo gimtosios ir anglų kalbų. Kai davėme gebėjimų testą, mergaitė puikiai susitvarkė su įvairiais uždaviniais – tai jai sekėsi ir toliau“, – kalbėjo mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rita Bubelienė.
Pradžia – sunki
Dirbti su integruojamais vaikais mokykloje, be pamokose su jais dirbančių mokytojų, buvo paskirta specialioji pedagogė Lina Malinauskaitė.
„Iš pradžių buvo sunku, neturėjome patirties, tad nežinojome, kaip su tokiais vaikais pradėti dirbti. Skambinomės į Vilnių, prašėme specialių vadovėlių. Švietimo skyriaus vedėjo prašėme leisti steigti išlyginamąją grupę, bet leidimo negavome. Paskui specialioji pedagogė gavo vadovėlį, atsisiuntė kompaktinį diską su metodine medžiaga ir ledai pajudėjo. Dabar per šitiek metų įdirbį jau turime“, – džiaugėsi R. Bubelienė.
Integruojamiems vaikams nereikėjo mokytis antrosios užsienio kalbos – tų pamokų metu jie ėjo pas specialiąją pedagogę, papildomai buvo dirbama ir po pamokų. Kalbos pradžiamokslio buvo atėjęs mokytis ir sirų vaikų tėvas.
Padėjo namiškiai
Iš Sirijos atvykusi mergaitė per metus gana gerai išmoko lietuvių kalbą, o šiemet net laikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.
„Kiek teko bendrauti su Gabijos gimnazija, jie skambino į Egzaminų centrą, kad leistų mergaitei egzaminus bent kiek palengvinti, bet nieko nepalengvino, tik jos vertinimas buvo kaip tautinių mažumų mokinių – ji galėjo padaryti daugiau klaidų. Per tuos metus sirė padarė labai didelę pažangą, daug mokantis kalbos jai padėjo ir jos pamotė lietuvė“, – pastebėjo R. Bubelienė.
Neseniai pavaduotoja buvo tą mergaitę susitikusi ir sužinojo, kad ji ruošiasi studijuoti Vokietijoje.
Siras berniukas dabar jau gerai kalba lietuviškai – tik šiek tiek su žemaitišku akcentu.
„Trečioje klasėje, mokydama lietuvių kalbos, su berniuku papildomai dirbo ir jo pradinių klasių mokytoja. Praėjus beveik penkeriems metams, dabar jau nelabai pasakysi, kad jis yra užsienietis“, – teigė direktoriaus pavaduotoja.
Skiriama mažai valandų
Specialioji pedagogė Lina Malinauskaitė pasakojo, kad dirbant su integruojamais vaikais pradžia buvo labai sunki: trejetą metų nebuvo jokių vadovėlių ir jokių sąlygų, kad būtų galima vaikus integruoti į mokyklą.
„Į užsienį išvažiavę ir sugrįžę lietuviai vaikai turi mokymosi spragų, bet jie nejaučia jokio kalbos barjero. O sirų atveju – kalbos barjeras didžiulis, bet jie buvo geroje šeimoje, stengėsi. Pati mokykla tokių galimybių tikrai neužtikrina, nes skirti tiek valandų, kiek reikėtų pilnai integracijai, galimybės ir sąlygų neturim“, – teigė specialistė.
Sirai vaikai gerai moka anglų kalbą, tad mokykloje su kitais jie galėjo bendrauti angliškai. L. Malinauskaitei buvo sudėtingiau – ji nemokėjo angliškai, tad teko pasitelkti į pagalbą piešinukus, kompiuterius su vertėjo programomis.
„Viską pradėjome nuo nulio. Pradžioje – elementarios temos: reikia spalvų, skaičių, paprastų sąvokų kiekvieną dieną pasisveikinant ar atsisveikinant. Paskui viskas, aišku, sudėtingėjo“, – kalbėjo pašnekovė.
Svarbiausia – kalba
Sirai vaikai labai greitai integravosi – juos iškart palankiai priėmė mokyklos vaikai: su dešimtoke mergaite bendraklasiai, kiek galėjo, bendravo angliškai. Berniukas taip pat pateko į gerą kolektyvą.
„Ugdyti, aišku, galima, bet pirmiausia yra kalba – jeigu vaikas nemoka kalbos, jokios integracijos negali būti. Ir dabar, kai Lietuva ruošiasi priimti pabėgėlius, reikėtų į tai pažvelgti truputį plačiau ir rimčiau. Neužtenka seminaro ar dar kažko. Reikia didesnės, platesnės bazės. Mokykloje, kaip sugebėjome, taip darėme, kur informacijos sugebėjome rasti, ten radom“, – darbo su integruojamais vaikais pradžią prisiminė L. Malinauskaitė.
Metodinę medžiagą kompiuteriu teko siųstis iš vienos Vilniaus nelietuviškos mokyklos, paskui atrado tinkamų lietuvių kalbos vadovėlių, skirtų ne lietuviams. Sirė mergaitė labai greitai tobulėjo, tad jai reikėjo vis sudėtingesnės medžiagos, mokymo priemonių.
Jaučiasi kultūrų skirtumai
Dabar tokios darbo praktikos L. Malinauskaitė sako jau turinti. Ji įvardija du darbo variantus: vienas, kai tiek iš Ispanijos atvažiavusi mergaitė, tiek jos mama, visiškai nemokėjo lietuviškai, o jos tėvas lietuvis vėl išvyko į užsienį. Pagalbos reikėjo tiek dukrai, tiek mamai.
Šis variantas yra labai sunkus, nes jos buvo net ne lietuviškoje aplinkoje (išskyrus mokyklą), tarpusavyje bendravo ispaniškai. Mergaitė lietuvių kalbą girdėdavo tik mokykloje. Situaciją dar apsunkino tai, kad mokytis nebuvo nei motyvacijos, nei noro – tiek mergaitė, tiek jos mama jautėsi čia svetimos.
Su sirais vaikais – dar kitoks variantas: jie lietuvių kalbą girdėjo ne tik mokykloje, bet ir namuose, tad ir mokytis buvo daug lengviau.
Septintoko siro klasės vadovė Žydrūnė Venciuvienė su berniuku bendrauja jau trečius metus – ji yra jo klasės vadovė. Pedagogė teigė, kad klasėje berniukas jaučiasi gerai. Pirmieji jo sunkumai mokykloje buvo kalbos nemokėjimas ir kultūrų skirtumai. Su kalba dabar jokių sunkumų neliko, o kultūrų skirtumai jaučiasi iki šiol – vaikas labai judrus, temperamentingas, kur nors išvykus ar žiburėlių metu, berniukas prieš valgydamas klasės vadovės klausia, iš ko pagamintas vienas ar kitas patiekalas.
Mamai tenka vertėjauti
Klasės vadovė berniuką apibūdina kaip labai geranorišką, gabų, imlų mokslams.
„Pamotė, kurią jis vadina mama, į susirinkimus ateina, penktoje klasėje ir be susirinkimų į mokyklą ateidavo abu tėvai. Tėtis kalba tokiomis kalbomis, kokiomis nekalbu aš, tad, kai būdavom trise, mama vertėjaudavo. Jei ir buvo anksčiau kokių nesusipratimų, dabar, atrodo, viskas yra gerai“, – samprotavo Ž. Venciuvienė.
Jos auklėtinis lanko etikos pamokas, yra gabus kalboms: be savo gimtosios arabų, moka anglų, prancūzų, dabar jau ir lietuvių kalbas, kaip antrąją kalbą mokykloje yra pasirinkęs vokiečių.
Neseniai klasės valandėlės metu berniukas pasakė, kad Sirijoje jau nėra nei jo mokyklos, nei namų.
„Šiaip mes apie tai daug nekalbame, jis apie tai prabilo pats. Apie šeimą daug neklausinėju, atrodo neetiška. Svarbiausia, kad dabartinė šeima sūnumi rūpinasi“, – teigė pedagogė.
