Esame nepatenkinti. Korupcija, karščiai, valdžia elgiasi, kaip nori, mus mausto kas išgali ir kaip netingi. Va, nueitume į Seimą, pasėdėtume ten metelius kitus – tai padarytume tvarką!
Galvojame taip ir su kaimynais panašiai pasišnekame? Na, nekoketuokime, juk galvojame.
O aš galvoju, kad šuo pakastas kitoje vietoje.
Štai užėjo į redakciją mažeikiškė. Jai širdį skauda, kad naujųjų gėlynų loviuose žemė per karščius – kaip parakas, kad juos įrenginėjančios firmos darbuotojas į klausimą, kaip žada tas grožybes prižiūrėti, atšovė: „Ne tavo reikalas!“ Užtat apima džiaugsmas, kad jų daugiabučio kieme išaugo medžiai (ir tik du iš visų sodintų nulaužė!), žydi gėlės. Kad laiptinė sutvarkyta, o vaikai labai retai mėto saldainių popierėlius.
„Vyras man sako, kad aš be reikalo kišuosi į visus tuos reikalus, žmonės tik kvaile pavadins, aprėks. Bet aš kitaip negaliu. Kažkas turi žiūrėti, kad būtų tvarka“, – guodėsi moteris.
Iš tiesų, vienas kitas ir užsipuola, ir išvadina nemaloniais žodeliais. Ir kvaištelėjusia palaiko. Kodėl taip sakau? Todėl, kad mes tokie. Jei pensininkės nuosavus anūkėlius sysintų ant naujos gyvatvorės ar aplink namą vedžiotų šunį be antsnukio ir be maišelio su lopetėle, mūsų akyse jos būtų normalios moteriškės. Tokios pat normalios, kaip ir mes, išauklėję vaikus, kad namuose degtukais ir žiebtuvėliais deginti elektros jungiklius – šiukštu, blogas dalykas. Bet jei kaimynė ims ir paskųs, kad mūsiškis su pakilimu svilina kiekvieną lifto mygtuką, supyksime ant jos. Tegul geriau savus auklėja, o į svetimą pedagogiką nesikiša! Pro langelį žiūrėtų, liežuvautų su kitomis močiutėmis… O dabar visai laiptinei vadovauja, kaip seklys vaikus persekioja! Kvaiša.
Štai kitas kandidatas. Pensininkas, visus agitavęs įrengti kieme vaikų žaidimo aikštelę. Kai kiti numojo ranka, darbų ėmėsi pats. Ir įrengė, ir prižiūri, ir remontuoja. Keistuolis kažkoks! Sėdėtų kaip visi žmonės, geri vyrai kieme ant suoliuko, alutį gurkšnotų. Tai ne! Naujovių užsimanė! Vis tiek viską išlaužys, suniokos, tad kam vargą vargti ir pinigus kišti? Kvailystė!
O keistuolis daktarėlis? Kyšio neima. Visi aplinkui ima, tik duok, o šitas – ne, ir taškas. Keistas kažkoks. Matyt, nieko tuose savo universitetuose neišmoko, kad toks pigus, tik už valdiškus kelis šimtelius dirba. O gal ateina čia už kokį ketvirtį etato padirbėti, į mus, ligonius, jam nusispjaut, į mūsų siūlomus grašius – taip pat? Reikės kreiptis į jo kolegą, tas neišdidus, kiek duodi, tiek paima. Rimtas vyras. Rimtai ir gydys. O su anuo kvaileliu geriau nerizikuoti…
Sakysite, persūdau? Netiesą pasakoju, viskas yra kitaip? Mes gerbiame ne tik savo nuosavybę, bet ir bendrą (ar net niekieno) turtą? Mes gerbiame ir vertiname žmones, kurie iš paskutiniųjų kovoja, kad būtų geriau ir gražiau?
Mes norime užtrenkti jų panosėje duris, užsirakinti, užsibarikaduoti, nežinoti, ką išdarinėja mūsų atžalos ne mūsų akivaizdoje, nesukti sau galvos dėl to, kas ir kaip vyksta už mūsų namų (mūsų tvirtovės) durų. Mes čia – karaliai!
O kas esame už šitų durų? Vargetos, klampojantys po šiukšlynus? Nesusipratėliai, nes iki šiol nesuvokiame, kas yra gerai, o kas blogai? Prisitaikėliai ir veidmainiai? Pusiniai ir dvigubi. Kaip korta iš kaladės. Niekada nesuprasi, kur jos viršus, kur apačia.
Tokie mes. Jau seniai stovime ant galvų ir kritikuojame, kad pasaulis ne toks, kokio reikėtų. Gal vertėtų apsiversti, o ne versti viską aplinkui? Gal tiek ir tereikia – vieno vienintelio „op!“, o ne visuotinių nuvertimų, atsivertimų, perversmų?
A. M.
Žemyn galva
