Per šią savaitę prasidėjusią gerumo akciją „Ištiesk pagalbos ranką” surinktos lėšos bus skirtos Lianos Virkutienės ir jos dukros Robertos gydymui paremti. Sunkia cukrinio diabeto forma sergančiai Lianai prieš keletą metų buvo amputuota kairė koja, vėliau moteris apako. Vienuolikmetė Roberta akla nuo gimimo. Medikai mergaitei suteikė vilčių, jog ateityje ji galės matyti, tačiau tam būtina operacija. 
NESISKIRIA
NUO KITŲ ŽMONIŲ
Cukriniu diabetu L. Virkutienė susirgo, kai jai buvo dvidešimt vieni. Kaip pati juokavo, visas „smagumas” prasidėjo po dešimties metų. Iš pradžių buvo amputuota koja, vėliau neteko inksto, o po kiek laiko moteris visai apako.
Jei nežinotum apie Lianą ištikusias nelaimes, net negalėtum pasakyti, kad ji kitokia. Atvira ir energinga moteris, kaip ir kiekviena šeimininkė, puikiai tvarkosi namuose: gamina maistą, plauna indus, tvarko kambarius.
„Kiekvienas namų kampas man žinomas, kiekvienas daiktas turi savo vietą, tad jaučiuosi taip, lyg matyčiau. Viską darau, kaip ir kiekvienas žmogus. Nežinau kodėl, bet gamindama maistą žiūriu į savo rankas, net šukuojuosi ir dažausi prieš veidrodį“, – kalbėjo trisdešimt šešerių moteris.
Liana sakė, kad silpstantis regėjimas vis labiau aštrino jos klausą ir kitus pojūčius. Moteris juokavo, kad būtų gera paskalų nešiotoja, nes puikiai girdi ne tik kas vyksta laiptinėje, bet ir lauke. Prekių ir maisto produktų kvapai Lianai neleidžia pasiklysti dideliuose prekybos centruose.
Moteris apgailestavo, kad dar nėra išsiugdžiusi pojūčio jausti kliūtį. „Nuo gimimo akli žmonės jaučia, jei jų kelyje yra kokia nors kliūtis, jaučia žmones. Aš to dar nejaučiu, tad vaikščiodama viena galiu ir užkliudyti kitus žmones“, – paaiškino Liana.
SUSITAIKĖ SU LIGA
Užgriuvusios nelaimės jaunos moters nepalaužė. Liana niekuo nesiskundžia, nieko nekaltina ir neleidžia savęs gailėtis: „Nebuvo taip, kad atsibudau ir nieko nebemačiau. Regėjimas silpo pamažu, kol visai apakau. Supratau, kad pasveikti nebeįmanoma, tad su liga susitaikiau ir priėmiau save tokią, kokia esu. Žinoma, galiu per dienas verkti ir gailėtis savęs, tačiau man to nereikia“.
Pasak Lianos, neįgalus žmogus nėra blogesnis, reikia tik keisti visuomenės požiūrį į jį. Daugelis žmonių bijo, nenori ar net nemoka bendrauti su neįgaliuoju. Visi supranta, kad tokiam žmogui reikia pagalbos, užuojautos.
„Negaliu pakęsti, kai manęs pradeda gailėtis ir užjausti. Ateina kokia močiutė ir sako, kokia aš nuskriausta. Kokia aš vargšelė? Ant stalo turiu maisto, stogą virš galvos, esu apsirengusi ir viską galiu pasidaryti pati. Nereikia mūsų gailėtis, nereikia bijoti bendravimo su kitokiais.
Nebijau, kad žmogus paklaus apie mano aklumą. Aš žinau, kokia esu, ir to niekas nepakeis. Dėl to, kad tapau akla, aš juk blogesnė nepasidariau“, – mintimis dalijosi mažeikiškė.
TRŪKSTA
BENDRAVIMO
Moteris „Santarvei“ sakė, kad labiausiai pasigenda bendravimo. Jos namuose nuolat groja muzika ar veikia televizorius, mat visiškoje tyloje Lianai išbūti labai sunku. „Suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo problemų ir rūpesčių, ne visada randa laiko aplankyti mane. Nejaučiu dėl to nuoskaudos. Turiu keletą artimų žmonių, kurie mane aplanko, tačiau ne visada to užtenka“.
Užklupus nelaimėms, pasikeitė Lianos draugų ratas. Pasak jos, draugai atsisijojo ir liko tikrieji, ištikimiausi. Dėl to moteris nepyksta, kiekvieno teisė rinktis.
„Nežinau, kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš. Gal ir aš nesuprasčiau tokių žmonių, bijočiau su jais bendrauti. Dabar į viską žiūriu iš kitos varpinės, tad negaliu teisti tų, kurie atsisakė mano draugystės. Pati niekam nesu užtrenkusi durų ir bendrauju su visai, kurie pas mane ateina“, – kabėjo Liana.
Pati niekur viena negalinti išeiti mažeikiškė sako, jog ji yra gana laisvai bendraujantis žmogus. Moteris pasakojo, kad nors ir nemato, tačiau žino, kaip atrodo žmogus. Išgirdus žmogaus balsą, moteris jo atvaizdą susikuria savo vaizduotėje.
„Kai pas mane ateina svečių, žinau, kaip atrodo stalas ir kaip susėdę svečiai. Žinau net kaip jie yra apsirengę“, – juokaudama sakė mažeikiškė.
MERGAITEI
VILČIŲ MATYTI YRA
Kukli ir santūri Liana prisipažino, jog didžiausia jos svajonė, kad galėtų matyti dukrelė. Vienuolikmetei Robertai Maskvos medikai suteikė vilčių kada nors matyti, tačiau tam reikalinga operacija, kurią bus galima atlikti tik visiškai susiformavus mergaitės kaukolei.
Roberta negyvena kartu su mama, nes vienos nesugebėtų tvarkytis. Mergaitę prižiūri ir augina močiutė, Lianos mama.
„Sunkiausia, kad Robertą sutinku tik kartą per savaitę. Per tą laiką labai jos pasiilgstu. Norėčiau, kad dukrelė nors kažkiek galėtų matyti, nors kiek pažintų pasaulį. Labai sunku bus, jei visą gyvenimą teks vedžioti už rankutės“, – guodėsi mama.
Mergaitė mažai kalba, sunkiai reaguoja ir į garsus. Pasak Lianos, ji dar tiksliai nežino, kiek mergaitė pažįsta ir suvokia pasaulį.
Mama pasakojo, kad anksčiau mergaitė buvo guvesnė, dažnai dainuodavo, dabar visiškai nebebendrauja.
„Kadangi aš esu mačiusi, tai reaguoju į garsus, žinau, į kurią pusę atsisukti, kai su manim kalbama. Roberta viso šito nemoka, nesuvokia. Nežinau, kiek ji pažįsta ir visą aplinką, ji mums nedaug tepasako. Sunku su ja bendrauti ir mokytojams. Matau, kad jie labai stengiasi, tačiau Roberta vis nekalba“, – sakė Liana, vildamasi, kad ateityje Roberta galės matyti.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Norėdami prisidėti prie gerumo akcijos, Jūs galite savo auką pervesti į Lianos Virkutienės sąskaitą „Hansabanke“. Sąskaitos numeris LT737300010024922310. Akcija tęsis iki vasario 4 dienos.
