Algirdas PETRAVIČIUS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Tai buvo labai seniai. Kažkur, kažkada susitiko du žmonės. Aptarė savo reikalą, davė žodį, sukirto rankomis ir išsiskyrė. Kadangi abu piliečiai buvo garbingi, tai vėliau jie vėl susitiko tik tam, kad vienas kitam padėkotų už ištesėtą žodį. Tuomet užteko turėti padorumo ir savigarbos, kad duotas žodis (pažadas) turėtų prasmę ir jėgą, šimtus kartų didesnę, negu šiandieniniai bankų rekvizitai, notaro patvirtinantis parašas, užstatas ar dar kažkokios kitokios prigalvotos įmantrios garantijos. Visa tai kažkada atstojo žmogaus duotas žodis. Fantastika! Bet tai buvo labai seniai…
Šiuo rašiniu ėmiausi paprastos, bet labai žmogiškos temos, kadangi mano gyvenimiška patirtis ilgą laiką rėmėsi nuostata, jog duotas žodis yra daugiau, negu duotas valdiškas ar politinis kyšis, daugiau, negu meilikavimas, apsimetimas ir prasta vaidyba. Deja, deja…
Kiekvieną dieną, per aibes planuotų ar atsitiktinių susitikimų, mes vienas kitam paspaudžiame ranką. Tai yra įdomus ir svarbus archajiškas veiksmas, kurį kažkada paveldėjome iš savo nelabai tolimų protėvių. Rankos paspaudimas yra subtilus dviejų žmonių kontaktas, kurio metu galima pajausti įvairias kito partnerio vibracijas ir gauti tam tikrą informaciją. Stiprus paspaudimas kalba viena, o silpnas – kitką. Bet tai yra tik niuansai, nes šiandieniniame gyvenime esmė yra tai, kokiai asmenybei tu ištiesi savo ranką.
Prieš metus laiko viename oficialiame kabinete įvyko kelių žmonių pokalbis, o bendravimo atmosfera atrodė labiau nuoširdi, negu oficiali. Viena pusė išdėstė problemą, kita išklausė, viena pusė paprašė, kita mandagiai pažadėjo. Buvo duotas žodis, ir išsiskirdami vyrai „sukirto rankomis“. Kaip kažkur kažkada… Praėjo metai, bet duotas žodis, kaip sekundinio akimirksnio garsinis signalas, išskrido ir pasiklydo astralinėse dausose. Todėl praėjus daugiau nei metams po minėto pokalbio, jo dalyviams nėra jokio reikalo susitikti, pažiūrėti į akis, kad padėkotų už ištesėtą žodį. Šiandien tradicijos – jau visai kitokios!
Būdamas šiuolaikiškas pilietis turi susivokti, kad jeigu tau pažada oficialus asmuo, tai gali būti tikras, kad išgirdai tik malonią ausiai garsinę vibraciją. Tokiu atveju abi pusės patiria malonumą. Viena pusė džiaugiasi, kad pažadėjo, o kita, kad išgirdo pažadą ir juo patikėjo. Manau, kad tai yra ne buitinis „makaronų kabinimas“, o mokslinėje literatūroje visiškai nepelnytai dar nenagrinėta, bet labai novatoriška psichoterapijos ir relaksacijos atmaina – natūralus emocinis papildas. Taip, taip. Beje, labai ekologiškas! Ir be jokių ten „E“!
Kita vertus, reikia pripažinti, kad globaliame ir moderniame pasaulyje duoto žodžio reikšmės nebereikia taip stipriai pervertinti. Dažnai valdininkas ar politinio pasitikėjimo persona duotą žodį „užmirš“, jeigu kitaip „patars“ arba nepritars kažkokios spalvos partija arba provinciali koalicija, politinis „elitas“ ar šiaip interesų (interesantų?) grupė. Tai nėra silpnumo požymis, o tiesiog tautiška nūdienos realija, kai nepaklusnieji tiesiog būna išmetami už borto arba sutraiškomi. Gal jums nuskambės keistokai, bet šiandien ne kiekvienas gali būti savo ištarto žodžio šeimininkas. Juk vietinėje politikos padangėje dažnam norisi pabūti dėmesio centre, reikšmingam ir su „antpečiais“. Bėda ta, kad „antpečiai“ dažnai būna per dideli ir per juos prapuola ne vienas „generolas“.
Savo pasakyto žodžio šeimininkas visada buvo ir bus stipri ir išskirtinė asmenybė. Čia slypi galinga žodžio jėga. Beviltiška ieškoti jėgos, jei žodis ištariamas (duodamas pažadas) tik formaliai, naudojantis tarnybine padėtimi ar situacija. Paprasta ir aišku. Kaip dukart du.
Baigėsi vasara, atėjo dar vienas ruduo. Taip keičiasi laiko erdvė. Ar mes galime pažadėti vienas kitam kažką gero ir ištesėti?
Algirdas PETRAVIČIUS
Jie gi tuos pažadus ir žodžius dalina į kairę ir į dešinę. Greičiausiai pažadai vykdomi tik vienai partinei linijai ir giminaičiams bei naudingiems žmonėms. O valdininkų melavimas ir „optinė apgaulė“ tokie akivaizdūs, lyg būtų kokius magijos kursus baigę. Ką jau moka , tai moka , gal jie melagių dieną yra gimę?
Kartais valdininkai savo pažadus ir ištęsi, bet daugiausia tik sapnuose.
Prie rankos paspaudimo reikia pridėti akių kontaktą. Teko patirti, sveikiniesi ir žiūri į šoną arba blizgina akimis net burnoj saldu pasidaro. Akys parodo daug ir beabejo rankos paspaudimas.
Paliesta gana aktuali tema,tačiau netikiu tuo,kad kas nors pasikeistų.Man teko bendrauti su labai aukšto rango partiniais funkcionieriais būtent šia tema. Į tokį patį paklausimą man buvo atsakyta labai trumpai ir aiškiai:“ Galima duoti žodį,bet taip pat jį galima atsiimti“. Tai čia bosų pozicija,o jų vasalai ,tai žmonės neseniai palikę žagrę ar plūgą ir ėmesį „modernizuoti “ Lietuvą.
Gerbiamasis autoriau,kaip Jūs vietoje jų elgtumėtės ? Neturint išsilavinimo, erudicijos bei intelekto ? Pasidomėkite jų atestatų ar diplomukų pažymiais. Dažnai jie neviršyja „patenkinamai“. Įsivaizduokite mielas autoriau,žmogėnas vidutiniais pažymiais baigia vidurinę ( vidutinę ) mokyklą.Be to jame nėra moralės ir sąžinės disciplinų. Užsienyje jie geriausiu atveju galėtų „vairuoti “ liftą,o čia šioje nevaldomoje teritorijoje jie išsimuša į kažkokias aukštesnes pareigas. O jei dar Dievas davė šiokius tokius gražbylistės gabumus,tai kaip sako suvalkai :“ drebėk žeme“. Štai ji ir dreba nuo plūginių idiotų.
Sekančiame sako straipsnyje pabandykite šiems išgamoms paaiškinti,kad nuo seno rankos paspaudimas reiškia tai,kad žmogus rankoje nelaiko akmenio.
Visame pasaulyje,tik ne baudžiaunininkų šalyje su baudžiaunininko morale.
Pagarbiai Algirdas Momas