Šisbeitauskas
Pirmoji šią savaitę mane sunervinusi žinia buvo tai, kad kažkas į žemę užkasė gyvus šuniukus. Net keturis. Nesuprantu tokių žmonių – negi tai pats geriausias būdas atsikratyti gyvūnais? Šuniukai gražūs, mažyčiai, tad negi sunku tokius nunešti į turgų ar išdovanoti? Galima juos pasiūlyti draugams ir draugų draugams ar tiesiog kažkur paskelbti, kad dovanojami šuniukai. Bet ne – puolama į kraštutinumus – iškart žudyti. Ir galų gale, kodėl šeimininkai laiko nesterilizuotą kalę, žinodami, kad ji jiems anksčiau ar vėliau gali iškrėsti tokį pokštą?
Vis prisimenu savo gimines, kurių augintinė atsivedė devynis šuniukus: buvo daug svarstymų, kur juos reikės padėti, kam atiduoti ir pan. IR KĄ JŪS MANOT? Atsirado tiek norinčiųjų, kad tų mažų gražių būtybių net pritrūko – potencialių šeimininkų buvo daugiau nei šuniukų.
Kokią bausmę už tokį nežmogišką elgesį su gyvūnais reikėtų skirti buvusiems šuniukų šeimininkams – neįsivaizduoju. Piniginė bauda tokiems tikrai per švelni. Ir nesvarbu, kad taip žiauriai apsieita „tik“ su gyvūnais – bet juk tai taip pat gyvybė, turinti teisę į gyvenimą. Ir kaip po tokio poelgio reikia jaustis? Kaip sakoma, teisime ne mes, atsiras, kas tai padarys už mus. Nemanau, kad tokie žmonės gali gyventi ramia sąžine… Jei tik ją išvis turi.
Šios besibaigiančios savaitės ketvirtadienį buvo minima Tarptautinė diena be automobilio. Tiesa, gal žodis „minima“ čia nelabai tinka, nes tą dieną reikia ne minėti, o tiesiog palikus garaže automobilį sėsti ant dviračio, čiupti paspirtuką ar kitokią oro neteršiančią transporto priemonę ir vykti į darbą. Aišku, galima eiti ir pėstute, bet ne visi atstumai yra įveikiami, tad kraštutiniu atveju sėsti į visuomeninę transporto priemonę. Svarbiausia, kad gatvėse būtų kuo mažiau mūsų atmosferą teršiančių automobilių.
Na, o važiuojant dviračiu svarbu, kad trasa būtų kuo patogesnė, nereikėtų dažnai sustoti, šokinėti nuo jo… Kai kuriose renovuotose mūsų miesto gatvėse jau sudarytos sąlygos važinėti patogiai, bet ne apie visas tai galima pasakyti. Renovuotoji Naftininkų gatvės atkarpa atrodo lyg ir pritaikyta dviratininkams, bet jais važiuojantieji taip negalvoja: sankirtose su iš kiemų išeinančiais keliukais nėra jokių nuolydžių, tad nesustojus ties jais laužomi dviračiai arba yra galimybė sukapoti padangų kameras.
Ir išvis – miesto galvos galėtų atidžiau pasižiūrėti, kaip šaligatvius kerta įvažiavimai į kiemus: kur nėra dviračių takų, judriose gatvėse dviratininkams saugiau važiuoti šaligatviais, bet kai susiduriama su tokiais gatvių borteliais, tai gal geriau važiuoti gatve. Kad ir kokia ji būtų.
Kita vertus, tais šaligatviais vežimėlius stumdo mamos, šalia jų – vaikai su dviratukais: jiems taip pat nepatogu kilnoti savo transporto priemones. Neįgaliesiems vežimėliais keliauti išvis neįmanoma. Siūlyčiau valdininkams kurti projektą dėl miesto gatvių ir šaligatvių pritaikymo neįgaliesiems bei dviratininkams ir stengtis, kad jis taptų realybe.
O ką? Artėjant rinkimams į Seimą kas nors iš kandidatų galėtų pasidomėti šia problema ir pasiūlyti kaip ją spręsti – tai būtų didelis pliusas prie jo reitingo. Aišku, tuos reikalus reikia išjudinti, o ne tik įtraukti į savo rinkiminių pažadų sąrašą. Ne kartą teko pastebėti, kad tie ketinimai, kandidatui atsidūrus Seime, pasilieka popieriuje, ar iš jo lūpų lyg paukščiai išskridę žodžiai niekada neįgauna realaus pavidalo. Ne veltui sakoma, kad užaugę ir iš savo lizdų išskridę paukščiai nebesugrįžta pas tėvus. Bet žmonės – ne paukščiai, tad pažadus tesėti reikėtų.
Tikriausiai jau visi pastebėjo, kad priešrinkiminė pasiutpolkė prasidėjo ir įgyja vis didesnį pagreitį. Užtenka išeiti į miestą ir visa tai puikiai matosi. Visur pilna agitacinių plakatų, kandidatų nuotraukų: jie stovi laukuose, pakelėse, žvelgia į mus gatvėse, karstosi po stulpus, ką jau bekalbėti apie skelbimų lentas. Pikčiausia, kad kai kur priešrinkiminės agitacijos skelbimai užklijuojami tiesiog ant dar neįvykusių renginių plakatų. Taip ir dingsta žmonėms reikalinga informacija, o kai kuriems kandidatams į parlamentą viskas „dzin“, jiems svarbiausia – jie patys.
Ir įvairiuose renginiuose jų netrūksta – kartais ir nepatikėtum, kad jie čia gali pasirodyti. Net bažnyčiose pamaldų metu. Suprantama, tokia jų dalia – jei nori būti populiarus, renkamas, turi būti matomas. Ir bet kokia kaina. Nors kartais tai matyti kažkaip nebeskanu. Viskam yra savos ribos. Net manoji niekada niekur nesikišanti kaimynė stebėjosi pamačiusi, kad miesto stulpai nukabinėti nuotraukomis – labai keistai jai tai pasirodė… O aš labai stebėjausi, kad nė vieno kandidato į Seimą nepamačiau tarptautiniame Pasienio festivalyje. Suprantama – latviai juk mūsų Seimo nerenka, bet ten buvo ir lietuvių.
Kažkaip šiemet atsargiai žiūriu į rinkimus, nes tų kandidatų pažadai labai gražūs, tad jei kurį rinksiu, būtinai išsaugosiu tuos pažadus ir stebėsiu, kaip jie yra įgyvendinami…
Šis savaitgalis kalendoriuje gana ramus – neįrašyta jokių švenčių, bet tai nereiškia, kad jų nebus Mažeikiuose: kas netingi, šiandien gali vėl važiuoti į Sedą – ten tradicinė, kaip aš sakau, Sedos olimpiada, o rytoj čia pat, Mažeikiuose, garsioji „Bobų vasara“.
Vengiantiesiems triukšmo patariu tą dieną nuvažiuoti į Pikeliuose būsiančius Šv. Mykolo atlaidus.
sisbeitauskas@santarve.lt
Manau ,kad ne kandidatą į Seimą reikia įpareigoti domėtis dėl Naftininkų gatvės šaligatvių įrengimo ir laukti pasiūlymų iš jų kaip spręsti šią problemą, o tai turi padaryti Valstybinė komisija , kuri priėmė taip netinkamai atliktus darbus šioje gatvėjė . Už nekokybiškai atliktų darbų priėmimą manau ,kad atsakingas yra ir administracijos direktorius B.Kryžius,kuris į šias pareigas yra paskiriamas Tarybos sprendimu.
Renovuojant Naftininku gatve paskambinau i savivaldybe del minetu nuolidziu.Atsakymas buvo“vsio zakono“toks projektas.