Šisbeitauskas
Prisimenate iš nevilties, pykčio ir nervų vietoje trypiantį, šaukiantį ir nevalingai gestikuliuojantį vaiką? Lygiai taip man atrodo Rusijos juodus darbelius ir pačius Rusijos vadovus sudrausminti ar net nubausti bandančios Europos šalys. Visi pasipiktinę: susitikinėja, diskutuoja, sprendžia, kalba, smerkia, bet niekas nieko nedaro. Bent jau nežadėtų ir garsiai nešauktų, kad mes nubausime, mes imsimės priemonių. Kremlius tik juokiasi iš to. Ir ko nesijuoksi: girdint tokius gąsdinimus ir nejaučiant jokių konkrečių veiksmų, kas belieka? Nebent pačiam kažko imtis. O jei tie grasinimai įkyrės, maža ką milžiniška jėga supykusi gali padaryti. Suprantamas ir tas Europos šalių vaikiškas trypimas: kaip nubausi, jei esi nuo tos šalies vos ne priklausomas – kas iš Rusijos gauna dujas, kas žada už milžiniškus pinigus tai šaliai parduoti karinius laivus, kas susijęs kitokiais prekybiniais saitais. Tad visa, kas susiję su dideliais pinigais, ir suriša rankas.
Ir mes su Europa jau esame surišti labai stipriais saitais. Jau net mūsų litas – kaip ir nebe mūsų. Belieka sulaukti Naujųjų metų ir pradėsime kišenėse žvanginti eurocentais. Gal taip ir geriau: baigsis tos baimės dėl naujųjų pinigų, nežabojamas kainų kėlimas, baigsis ketinimai protestuoti prieš eurą, svaičiojimai, kad jo mums nereikia ir panašiai. Iki šiol negaliu pamiršti Pakso stenėjimo Europarlamente apie tai, kad daugiau nei pusė lietuvių euro nenori, kad lietuviams išvis nepriimtina ši valiuta, kad žmonės net bijo euro. Gėda net klausyti. Toks politikas, o kalba vėjus: kur jis buvo, kai stojome į Europos Sąjungą, kodėl nerėkė tada? Iki šiol galvojau: jei leistų jam kandidatuoti į prezidentus, gal jį palaikyčiau. Dabar ne. Nors jis ir žemaitis, bet dabar net paprotinčiau kitus, kad tokio klaidos nepadarytų.
Beveik dvi savaitės praėjo nuo tų įvykių, kas mintyse vis nedavė ramybės. Daugiau to savyje laikyti nebenoriu, tad savo pastebėjimus ir papasakosiu. Valdžia buvo sukvietusi mūsų rajono kolektyvų, dalyvavusių Lietuvos dainų šventėje, vadovus: nusprendė juos pagerbti ir padėkoti. Taigi, vadovai dėkojo vadovams. Iš tiesų taip ir buvo. Iš pradžių mūsų ponai rajono vadovai visi aliai vieno pasakė dėkojimų kalbas, paskui buvo dalijamos dovanos.
Prie tų vietinių dovanėlių – maišelių su kažkokia knyga ir užrašų knygele bei parkeriu, dar prisidėjo ir dovanos iš sostinės: solidūs albumai, gražūs atminimo medaliai ir solidžių ponų padėkos. Čia viskas, kaip sakoma, OK. Paskui prasidėjo antra susirinkimo dalis – pasisakyti reikėjo apdovanotiesiems.
Įspūdžiai, įvairios mintys, pastebėjimai ir… dabar jau padėkos dovanotojams. Oi, kokios malonios, gražios ir mielos ausiai. Kas nenorėjo pasisakyti pats, buvo mandagiai paragintas, tad pasisakė ir padėkoti taip pat nepamiršo. Juk sakiau, kad vadovai dėkojo vadovams. Kaipgi kitaip? Išgirdome, kad viskas buvo gerai, nors ir vadovams, ir dalyviams teko nemažai pavargti repeticijų metu, nuvažiavusieji į Dainų šventę jos beveik nematė: repetavo, šoko, dainavo, grojo nuo ryto iki vėlaus vakaro. Arba atvažiavo, pasirodė, paskui – marš į autobusą! – ir išvažiavo.
Dainų šventę visi tik per televizorių matė. Ir čia viskas gerai, visa tai buvo išsakyta garsiai, juk visi supranta, jog iki prakaito nearus žemės, nebus ir gero derliaus.
Teatleidžia man Vilniuje buvę vadovai, bet man teko girdėti ir kitokių, atrodo, ištaisomų, dalykų, bet apie juos niekas nieko nekalbėjo. O juk ten, vietoje, buvo problemų ir dėl transporto, šimtui ir dar daugiau žmonių teko keli dušai, maistas, dažniausiai vadinamasis „greitmaistis“, kažkas užuot dirbęs šventė… Nesuderinti repeticijų grafikai, kai nieko neveikiant tekdavo laukti po kelias valandas, vaikams ir senjorams vos išlipus iš autobuso reikėjo dalyvauti pasirodymuose, paskui iki išnaktų – repeticijos, kelios valandos miego ir vėl – į pasirodymus, o paskui – į autobusą ir namo…
Tiesa, visi vadovai sakė, kad tie nepatogumai, nesusipratimai, pamačius visą Dainų šventės grožį ir didybę, lyg ir nutolsta, pasimiršta, išnyksta, bet juk galima apsieiti ir be jų – kodėl, kaip kažkas pasakė, Dainų šventė yra tik žiūrovams, o ne atlikėjams, jos dalyviams? O gal tai ir neišsprendžiami dalykai, nes visą laiką būna tas pats.
Kad ir kaip ten būtų, Dainų šventė praėjo ir tegyvuoja kita Dainų šventė!
Šiomis dienomis viena didžiausių aktualijų – alinantys karščiai. Temperatūra jau pakilo per trisdešimties laipsnių, bet tiek, pasirodo, dar negana. Karšta visiems – tiek žmonėms, tiek kitiems gyviams. O štai viena mažeikiškė susirūpino neseniai prie kažkokio daugiabučio kačiukų atsivedusia murkle – jos tris kačiukus paėmė kažkokie gyvūnų globotojai, o katė liko bevaikė ir esą labai dėl to nerimauja. Dėl vargšės katės nerimaujanti moteris puolė pagalbos ieškoti laikraščio redakcijoje. Nežinau, ką turi daryti jos darbuotojai? Jie taip pat klausia, ar lėkti ieškoti tos katės ir ją guosti, ar tiesiog taip pat kurį laiką nerimauti?
Matyt, kažką taip veikia karščiai. Tad linkiu neperkaisti jums ir pasisaugoti, kad karščiai niekaip nepaveiktų jūsų mąstysenos.
sisbeitauskas@santarve.lt
