Lietuvos šventė užgožė žaidynes

Šisbeitauskas

Baigėsi trispalvių vėliavų išaukštinimo maratonas, atėjęs mums visiems švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Per Vasario 16-ąją ir gerokai prieš ją tikriausiai prisižiūrėjome tiek Lietuvos trispalvių, kad jų plazdenimą prisiminsime iki pat antrojo šimtmečio… Žinia, jei kas to sulauks… O iki 150-mečio tai tikrai – jį turėtų pasitikti mūsų miesto jaunimas.
Bet grįžkime prie šios Vasario 16-osios. Švenčiant šią svarbią datą, ko tik nebuvo mūsų Mažeikiuose ir visoje Lietuvoje! Mieste net išdygo šalies rekordų siekiantys Gedimino stulpai – tiesa, iš pradžių kažkas ne taip pasirodė dėl jų apšvietimo, bet paskui viskas buvo sutvarkyta. Tad daugelio mažeikiškių albumuose atminčiai išliks prie to statinio įamžinti veidai…
Didžiausias renginys Vasario 16-ąją Mažeikiuose buvo bėgimas už laisvę – į jo trasą stojo įspūdingas skaičius sportininkų iš visos Lietuvos. Keistas man pasirodė vienas šio renginio komentarų, esą buvo sakoma, kad bėgsime į laisvę, o pasirodo, bėgome tik už laisvę. Taip ir nesupratau, ką tas interneto komentatorius norėjo pasakyti. Juk į laisvę esame atbėgę jau senokai, tad ir bėgimas buvo už ją. Ir kodėl reikia jaustis apgautam? Gal žmogelis, kaip paprastai būna, tik norėjo pasirodyti matomas? Kodėl tada nepasirašė savo tikruoju vardu?
Iškilmingiausiu tos dienos renginiu pavadinčiau koncertą kultūros centre – čia paskelbtas dar vienas Mažeikių garbės pilietis ir įteikta daugybė nominacijų… O kiek susirinko gražių gražiausių damų ir ponų – ne kasdien juk tokios iškilmės vyksta. Pats linksmiausias buvo vakaro koncertas, sukvietęs taip pat nemažai mažeikiškių – tiek jaunų, tiek vyresnių. Tikriausiai visi čia buvusieji pajuto tautos vienybę ir iš visos širdies drauge su Povilu Meškėla traukė „Mes – jėga!“.
Tikiuosi, kad mažeikiškiai pasijuto lyg viena didelė draugiška šeima. Netrūko šypsenų, sveikinimų ir įvairiausių linkėjimų – taip ir norėjosi, kad ta šventė nesibaigtų. Aš net pagalvojau: kodėl mes vieni su kitais taip bendrauti negalėtume kasdien – kam reikia laukti kažkokios didelės progos?
O kiek dar įvairiausių šventinių renginių vyko rajono miesteliuose ir kaimuose! Labai norėjosi Vasario 16-ąją pabūti drauge su Reivyčių seniūnijos gyventojais Tulnikiuose. Prisimenu, koks prie užtvankos vykdavo puikus susibūrimas su sporto ir kitokiomis varžybomis, muzika, šokiais, vaišėmis… Bėgimą iš reivytiškių „pavogė“ mažeikiškiai, o visa kita, sprendžiant iš nuotraukų, išliko. Nežinau, kaip tą problemą, kad toks renginys nevyktų tuo pačiu metu, reiktų išspręsti: vienintelis kelias būtų išsireikalauti dviejų švenčių, nes įsivaizduoju, kad Tulnikiuose buvę tautiečiai norėjo sudalyvauti ir renginiuose Mažeikiuose. Tiesa, kas labai norėjo, tas galėjo suspėti tik į vėlesnius renginius. Ir vėlgi – iš nuotraukų sprendžiu, kad kai kas ir suspėjo. Aišku, tie greiti žmonės pabuvo tik dalyje reivytiškių šventės, bet nuotaiką ir šventinį šurmulį suspėjo pajusti.
Vasario 16-ąją Mažeikiuose pastebėjau tik du trūkumus. Pirmas – nors ir nebuvo labai šalta, vėl neveikė vienas iš tilto per geležinkelį liftų – to tikrai negalima nepaminėti. Antrą net nežinau kaip pavadinti – trūkumu ar problema. O buvo tai, kad mažeikiškiai liko abejingi akcijai, kviečiančiai savo languose ar balkonuose iškelti Trispalvę. Vaikščiojome tiek senamiestyje, tiek mikrorajone, bet vėliavų suskaičiavome labai nedaug. Ar tai lėmė mažeikiškių abejingumas, pasyvumas, ar vėliavų miestelėnai neturėjo – sunku nuspręsti. Galima tik konstatuoti faktą, kad jų iš tiesų buvo labai nedaug. Aišku, tai laisvas žmonių pasirinkimas ir valia, bet iki didžiųjų miestų gyventojų entuziazmo ir organizuotumo mums dar toloka. Kita vertus, gal iš tiesų – Trispalvė svarbiau ne lange ar dar kur nors, o širdyje – kiekvienas turime savitą tų dalykų supratimą ir tai reikia gerbti.
Vasario 16-osios ir šimtmečio šurmulys užgožė net Pjongčange vykstančias žiemos olimpines žaidynes. Tiesa, mūsų sportinininkų ten nedaug, o ir pasidžiaugti jų išskirtiniais laimėjimais negalime. Labiausiai čia buvo matomi Lietuvos biatlonininkai, bet pasiekti geresnių rezultatų jiems nepavyko. Tomas Kaukėnas bent sušmėžavo geriausiųjų dvidešimtuke, bet vėlesni jo startai neatnešė nieko gero. Man keistai nuskambėjo vienas jo pasiteisinimų – esą neįvertino oro sąlygų, tad tinkamai neapsirengė ir sušalo rankas, o tai sutrukdė taikliai šaudyti. Noriu paklausti, kas – ar mes, būdami čia, Lietuvoje, ar jis pats ir jo komanda turėjo nustatyti, koks starto dieną oras Pietų Korėjoje? Lieka džiaugtis vien tuo, kad mūsų sportininkai tose žaidynėse dalyvauja ir yra pasipuošę gražiais sportiniais kostiumais.
Prieš Vasario 16-ąją Lietuvoje buvo švenčiamos Užgavėnės. Žiemą iš kiemo varė ir mažeikiškiai – daugelis jų tos dienos pavakarę rinkosi į bendrą sambūrį prie kultūros centro. Čia lyg ir nieko netrūko – buvo daugybė persirengėlių, blynų, spurgų, saldainių, dainų ir šokių. Tik vėliau iš šventės organizatorių – kultūros darbuotojų teko išgirsti priekaištų patiems mažeikiškiams: esą jiems trūksta aktyvumo, tad prisikviesti į kai kuriuos žaidimus jų nebuvo nelengva. Kažkodėl atėję į tokį renginį miestelėnai labiau linkę būti žiūrovais, o ne patys linksmintis. Juolab kad daugelis nesulaukė šventės pabaigos ir išėjo į namus burbėdami, kad šalta. Kai kas net suabejojo, ar tokios bendros šventės mažeikiškiams išvis yra reikalingos.
Kad ir kaip ten būtų, šventės vyks. Net smagiai varyta žiema atsipeikėjo ir pagaliau parodė savo nagelius. Pranašaujama, kad ji nesitrauks iki pat vasario pabaigos, tad pasirūpkite drabužiais, apsauga nuo virusų ir šąlančiais gyvūnais.