Audronė MALŪKIENĖ
Akivaizdu, kad įstrigęs Darbo kodeksas kelia nerimą ne tik darbuotojams, bet ir darbdaviams. Štai skaitau pranešimą, kad Lietuvos darbdavių konfederacija Valstiečių ir žaliųjų sąjungai pasiūlė, ką būtų galima daryti su Darbo kodeksu – susitarus dėl jų siūlymų, darbdaviai įsipareigotų tam tikru dydžiu padidinti darbuotojų algas.
Ką gi, įdomus žingsnis: visiems mums viešai siūlomas kyšis. Tik nei jo dydis, nei „išmokų“ periodiškumas nėra žinomas. Gal visi darbdaviai bus įsipareigoję didinti algas, gal tik tie, kuriems geriau sekasi. Gal duos tiek, kiek ir privalu duoti – ką jau yra numatę ekonomistai, kalbantys apie periodišką darbo užmokesčio didėjimą, o gal ir daugiau…
Man visa tai primena Marko Tveno papasakotą istoriją apie tai, kaip Tomas Sojeris dažė tetos Sali tvorą.
Jei šių smagių nuotykių neskaitėte ar primiršote, trumpas ekskursas į vaikystę: tvoros dažymas Tomui Sojeriui buvo kančia. Ir ne dėl nuobodaus darbo – dėl įvaizdžio. Jam sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad visi iš jo, įdarbinto laisvo jaunuolio, juoksis. Bet guvusis amerikietis surado išeitį – visiems draugams ir pažįstamiems, kurie jį bandė paerzinti, įteigė, jog tvoros dažymas – išskirtinio pasitikėjimo ženklas, be to, nepaprastai smagus dalykas, kurio jis neatsisakytų už jokias dovanas…
Pirmasis į Sojerio pinkles papuolė Benas Rodžersas – vaikėzas, kurio patyčių Tomas labiausiai ir bijojo. Judviejų pokalbis baigėsi tuo, kad Rodžersas ėmė maldauti Tomo – leisti nubalinti nors lopinėlį tvoros. Už tai jis duosiąs Tomui obuolio nuograužą… Tomas nepasidavė ir gavo… visą likusį obuolį.
O dabar – ištrauka iš šios smagios knygos.
„Kai Benas jau visai nusidirbo, Tomas užleido eilę Biliui Fišeriui už popierinį aitvarą, kuris buvo dar visai geras; pailsusį Fišerį pakeitė Džonis Mileris, užmokėjęs negyvą žiurkę, parištą už virvelės, kad būtų galima maskatuoti; ir taip toliau ir toliau, valanda po valandos. Rytą Tomas buvo skurdžius, o pavakary pasidarė turtuolis, apsikrovęs visokiomis gėrybėmis. Be anksčiau minėtų daiktų, jis turėjo dvylika marmurinių rutuliukų, švilpynės nuolaužą, mėlyną butelio šukę, pro kurią įdomu žiūrėti, patranką, gabalėlį kreidos, stiklinį ropinės kamštį, švininį kareivėlį, keletą buožgalvių, šešias kapsules, vienaakį kačiuką, varinę durų rankeną, šuns antkaklį, – tik be šuns, peilio kriaunas, keturias apelsino žieveles ir senus, sulūžusius lango rėmus. Jis maloniai ir linksmai praleido laiką didelėje draugijoje nieko neveikdamas, o tvora buvo nudažyta net tris kartus! Jeigu jam būtų pakakę kalkių, jis būtų visus miestelio vaikus nuskurdinęs.“
Kas bendra tarp šios istorijos ir mūsų kodekso? Gal labai maža kas. Aš tik svarstau, koks vaidmuo numatytas visiems pagal naują kodeksą samdomiems darbuotojams ir ką mes iš to laimėsime: obuolio nuograužą ar visą obuolį; popierinį aitvarą, senus lango rėmus ar negyvą žiurkę, kurią galima maskatuoti…
Bet kokiu atveju, tvora bus nudažyta – ir ne vieną kartą.
