Pusės tūkstančio tiražu išleistos pirmosios mažeikiškio verslininko Konstantino Gailiaus poezijos knygos „Žemaitiški haiku“ knygynuose nerasite.
„Aš rašau tik dėl savęs. Ir išleidęs knygą jos nepardavinėju, o tik dovanoju. Biznio iš to daryti nenoriu – tai darau iš kitko. Ir jokių knygos pristatymų nenoriu, nereikia man tų gėlių ir reklamos“, – kukliai kalba Konstantino slapyvardžiu knygą išleidęs verslininkas.
VERTINO
AKIMIRKOS PRASMĘ
„P. Vytautui. Po vyno taurės, jei kas, paskaitykit!“ – į pirmąją knygą autografą įrašė K. Gailius.
Skaityti šiai knygai nereikia jokios vyno taurės. Vos atsivertus bet kurį puslapį dėmesį prikausto, atrodytų, paprasti ir trumpučiai eilėraštukai – japoniški haiku – su paslėpta ar ne iki galo išsakyta, prasminga mintimi.
Pats knygos autorius haiku žanrą apibūdina kaip nebaigtą tapyti paveikslą.
„O perskaitęs tas tris eilutes turi matyti dar kai ką įdomaus. Žmonės rašo romanus, poemas, eilėraščius, o haiku reikalauja pačios sudėtingiausios minties koncentracijos. Haiku, kaip ir Japonija, domiuosi nuo studijų laikų. Taip ir žaidžiu gyvenime“, – šypsosi verslininkas.
K. Gailius pasakojo, kad japonai, daug karų, negandų mačiusi tauta, labai vertina kiekvieną gyvenimo akimirką: šiandien dar gyveni, o kaip bus rytoj – neaišku, tavęs gali jau nebebūti.
Įamžinant tas akimirkas ir gimė haiku.
„Mūsų laikmetis dabar taip pat panašus – bėgame, skubame, neturime laiko, todėl norisi viską įamžinti trumpame tekste – tose trijose eilutėse. Žmogus dabar mažai rašo: japonai per gyvenimą gali sukurti du, gal pustrečio tūkstančio haiku, bet verti dėmesio bus tik kokie dešimt“, – samprotauja pašnekovas.
Konstantinas sakė, kad kurti darbo metu negalįs, nes būtų sunku susikaupti. Daugiausia haiku parašąs kur nors išvykęs, keletui savaičių atsiribojęs nuo žmonių, „išsivalęs “vidumi.
„Būna, kai iš karto prašau visas tris eilutes, bet jeigu jas reikia taisyti – viską sugadinu. Visą laiką, vakare ar naktį atėjus kokia minčiai, ją tuoj reikia užrašyti. Jei ne – ta mintis rytą jau bus išėjusi pas kitą draugą. Kartais išsyk ateina tik dvi eilutės, trečioji atsiranda vėliau“, – apie kūrybos virtuvę pasakoja mažeikiškis.
REIKIA GYVENIMIŠKOS PATIRTIES
Sedoje gimęs, užaugęs ir mokyklą baigęs K. Gailius pasakoja, kad visada mėgo rašyti, jį traukė literatūra, bet įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Baigęs dirbo technikume Plungėje, nuolat bendradarbiavo su vietos laikraščiu.
„Man siūlė pereiti pas juos dirbti, bet atsisakiau. Rašymas man buvo pomėgis, tad nenorėjau jo paversti tiesioginiu darbu, pasilikau rašymą kaip pomėgį šalia pagrindinio užsiėmimo“, – sakė vienai iš visuomeninio maitinimo įmonių vadovaujantis vyriškis.
Konstantinas prisipažino net romaną buvo pradėjęs rašyti, bet sunaikino.
„Tai ne man. Kiekvienam, matyt, skirta savo“, – trauko pečiais verslininkas.
Į laikraštį rašydavo apybraižas apie žmones, kitokius straipsnius, net humoreskas kurdavo.
„Dėl tų humoreskų net juokingą istoriją prisimenu: viena senstelėjusi moteriškė iš Platelių už tai, kad ją prajuokinau, pažadėjo man savo turtą ir namą užrašyti“, – juokėsi Konstantinas.
Pirmieji, dar studijų metais parašyti haiku taip pat sulaukė romano likimo – buvo sudeginti.
„Temos gimsta sunkiai. Tam reikia gyvenimo patirties. Mano studentiški haiku buvo nevykę. Kuriantys žmonės keičiasi, todėl norisi pažiūrėti, kas buvę sukurta anksčiau. Geriau sunaikinti, ką esi rašęs, kad nebūtų su kuo lyginti“, – įsitikinęs autorius.
Tų kūrinių, kurie jau pateko į knygą, K. Gailius sako deginti nenorėsiąs, bet susikūrė literatūrinį slapyvardį – Konstantino.
„Tai nereiškia, kad visais haiku esu patenkintas. Dabar jų man atrodo per daug – į puslapį dėčiau tik po vieną“, – svarsto kūrėjas.
ANTOLOGIJOJE –
VIENAS HAIKU
Knygos krikštamote Konstantinas vadina Mažeikiuose gyvenančią rašytoją Rasą Čergelienę.
„Jei ne ji, knygos tikrai nebūtų buvę. Haiku rašiau tik sau. Ji yra jos sumanytoja ir redaktorė. Perskaičiusi mano kūrybą pasakė, kad reikia išleisti. Visų pirma pats norėjau nuvažiuoti į Japoniją, pajusti jų gyvenimo dvasią ir, jei atitiks mano kūrybą, būčiau pagalvojęs. Bet paskui mano į japonų kalbą išverstus haiku perskaitė japonai ir pritarė, kad juos tikrai reikia išspausdinti. Taip ir nusileidau“, – prisimena Konstantinas.
Japonams labiausiai patiko haiku apie klevelį: „ Mano draugas klevelis/ Nupliko visai/ O aš jau seniai“.
Moterims kažkodėl labiausiai prie širdies haiku triptikas „Paskutinis“: „Klevo klausia/ – Kuo būsi nukirstas/ Šaukštas, laižysi mane/ Beržo klausia/ – Kuo būsi nukirstas/ – Šluota, gydysiu tave/ Ąžuolo klausia/ – Kuo būsi nukirstas/ – Slenkstis pas mamą“.
Vienas mažeikiškio trieilis jau pateko į neseniai Lietuvoje išleistą mūsų tautiečių haiku antologiją: „Vynuogių lauke/ Svaigsta galva/ vien pagalvojus“.
„Tas kūrinėlis pats gražiausias man gal dėl to, kad jau daug metų pats auginu vynuoges“, – komentuoja vyriškis.
NENORI REKLAMOS
Haiku kūrėjų Lietuvoje nėra daug. Konstantinas su jais nebendrauja, išskyrus gerą draugą, kraštietį Paulių Normantą, kuriam yra paskyręs vieną kūrinėlį. Naujosios knygos autorius prisipažįsta nepriklausąs jokiam literatui klubui ar būreliui – jam to nereikią.
„Esu savo haiku skaitęs Mažeikių literatams, bet niekam nepriklausau. Esu kaip tas katinas, kuris vaikšto kada nori ir kur nori. Muziejaus direktorė ragino mane surengti knygos pristatymą visuomenei, bet man to viešumo, reklamos ir gėlių nereikia. Priklausau vieninteliam „Rotary“ klubui. Kitąmet būsiu šešiasdešimties, ar keisiuos aš – nežinau“, – tvirtina kūrėjas.
Gal ne veltui tarp Konstantino haiku atsirado ir toks trieilis: „ Minioje žmonių/ Vienišas esu/ Akmenų muziejus“.
„Aplink gali būti daug žmonių, bet kai tu tarp jų esi su savo mintimis, su savo koncentracija – gali jaustis vienišas. Tai gali būti koks nors balius ar kitas susiėjimas – negaliu visada būti linksmas, nors stengiuosi to neparodyti“, – atvirauja pašnekovas.
ĮAMŽINO VAIKYSTĖS
IR JAUNYSTĖS VIETAS
Konstantino kūryboje minima Seda, Žemaičių Kalvarija ir pati Žemaitija.
„Turėjau galimybę apsigyventi Vilniuje, bet kaip gali išduoti savo Žemaitiją? Esu tikras savo krašto patriotas – mano įstaigoje net Žemaičių vėliava kabo. Nuo gimtosios Sedos netoli nuvažiavau – tik dvidešimt kilometrų. Bet Seda nebėra tokia graži kaip anksčiau – apniukusi, nameliai pasenę“, – apgailestauja Konstantinas.
Mažeikiškiui svarbu, kas dedasi visoje Lietuvoje, bet į politiką tvirtina jau nebesikišąs.
„Dažnai vykstu į Ispaniją – ten išmokau gyventi be politikos. Kai grįžtu į Lietuvą, matau, kad visi, kas netingi, užsiiminėja politika. Visi žino, kaip valdyti šalį, kaip sutvarkyti Seimą. O aš tuo nebesidomiu, nors kažkada buvau liberalas. Dabar esu neutralus“, – sako verslininkas.
ATSTUMAI IR PRISIMINIMAI
Vartant „Žemaitiškus haiku“ į akis krinta senelei skirtas kūrinėlis „Sibiras“: „Babytės laiškas/ Ant beržo tošies/ Iškentė šaltį.“
Konstantinas pasakoja, kad jo močiutė iš tiesų mamai iš Sibiro buvo atsiuntusi ant beržo tošies rašytą laišką, kurį mama ilgai saugojo. O paskui jį pasiėmė svainis, žadėjo nunešti į muziejų, bet ta relikvija taip ir dingusi.
„Tai, kad nepasimestų šitas įvykis, ir įamžinau babytės atmintį“, – sakė Konstantinas.
Jo tekstuose – daug miego, sapnų.
„Nesu miegalius ir tų sapnų ne itin daug sapnuoju, bet per tą būseną žmogui ateina įvairiausių minčių, kai nežinai, kas tai ir su kuo valgoma. Kas yra sapnas, iš kur jis ateina ir kur išeina – kažkokia mistika – dar niekas negali pasakyti. Todėl man tai ir įdomu“, – svarsto kūrėjas.
Konstantino haiku minima tolima žemė – ten, kur jis dar nėra buvęs. „Bet dabar visi atstumai labai sutrumpėję – kelios valandos ir esi vietoje“, – šypsosi mažeikiškis.
VERSLAS KŪRYBAI NETRUKDO
K. Gailius sako dėkojąs gyvenimui, kad savo kelyje sutiko daug gerų žmonių. Jo kūrinius į japonų kalbą vertė Klaipėdoje gyvenantis Vytautas Dumčius. Dėkingas mažeikiškis ir knygos dailininkei Daliai Dokšaitei. Jos unikalūs paveikslai dažnai eksponuojami parodose Japonijoje.
„Matydami plunksna ant balto popieriaus lapo jos pieštus paveikslus, daugelis nenori patikėti, kad Dalia yra lietuvė. Taip ji tapo visą gyvenimą. Ir panaudoti paveikslus man leido knygoje, kai kuriuos net padovanojo“, – džiaugiasi autorius.
Konstantinas tikina, kad verslas ir kūryba vienas kitam netrukdo: verslas, jei jis nėra didelių apimčių, taip pat yra kūryba.
„Jei nenori daug uždirbti, valdyti didelių pinigų, apimti įvairias verslo sritis tas procesas kūrybai tikrai netrukdo. Turėk vieną mažą sritį, ją nuolat tobulink, dailink ir viskas bus gerai. Tai tik mažas šeimos biznis, kad galėtume egzistuoti“, – teigė pašnekovas.
Konstantinas nesutinka su tais, kurie sako, kad į darbą eina kaip į šventę.
„Šventė man yra kūryba, pomėgis, o kaip gali šventė būti tai, ką darai kiekvieną dieną?“ – klausia verslininkas.
Į klausimą apie antrąją knygą Konstantinas atsako: „Kaip Dievas duos“. O haiku: „Eilėraščiu užkandu/ Eilėraščiu užsidengiu/ Eilėraščių pilna galva“, nėra jo gyvenimo šūkis. Jis įsitikinęs, kad iš kūrybos nepragyventų.
„Tai neįmanoma, nebent žurnalistu dirbčiau. Iš to pragyventi mokėčiau“, – tvirtino K. Gailius.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: „Esu klajoklis, mėgstu keliauti, įspūdžius fiksuoju kūryboje. Bet kur rasi geriau, kaip namuose?“ – klausia K. Gailius.
Su Konstantino knyga „Žemaitiški haiku“ gali susipažinti tik autoriaus pažįstami, draugai – visą tiražą verslininkas žada išdovanoti.
