Gegužės 1 dieną bus minima Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 15 metų sukaktis.
Šios ekonominės ir politinės bendrijos narėmis šiuo metu yra 28 Europos valstybės.
Sąjunga veikia įvairiose srityse – pradedant vartotojų teisėmis, baigiant saugumu ir gynyba.
Rubrikai „Piliečių klubas“ kalbinti mažeikiškiai neabejoja narystės ES mūsų šaliai nauda, tačiau pastebi, kad dalis Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinama „tik dėl pliusiuko“.
„Didžiausias narystės privalumas – galimybė keliauti be vizų“
Vytenis KINČINAS, moksleivis:
– Kaip moksleivis, jaunas žmogus, aš gal dar nespėjau pajusti labai daug narystės šioje sąjungoje privalumų. Bet keletą įvardysiu.
Praėjusiais metais dviračiu važiavau iš Lietuvos į Olandiją. Minant tuos beveik 2 tūkst. kilometrų, manęs nė karto niekur niekas nestabdė ir neprašė parodyti dokumentų. Tai, kad Lietuva priklauso Šengeno erdvei ir kad lietuviai gali be vizų keliauti po Šengeno valstybes, mano supratimu, yra vienas didžiausių narystės šioje sąjungoje pliusų. Viskas labai paprasta, keliaujant nereikia su savimi turėti gausybės dokumentų.
Be to, dar yra įvairių ES finansuojamų jaunimo mainų programų, yra galimybių studijuoti kitų šalių universitetuose, išvykti ir laisvai gyventi užsienyje.
Vis dėlto, manau, kad mes, lietuviai, dar nevisiškai išnaudojame visas narystės Europos Sąjungoje galimybes ir privalumus. Sakyčiau, kad trūksta informacijos, švietimo apie tai, kokiuose ES renginiuose, projektuose, mokymuose galima dalyvauti. Jeigu pats domiesi, jei žinai, kas tau aktualu, tai tų žinių ir susirasi. Jei esi aktyvus, matomas, dalyvauti kokiame nors renginyje pakvies, pasiūlys mokytojai. O jei jaunas žmogus tylus, ramus, tai neretai jis ir lieka „už borto“.
Galėtų būti ir per kai kurias pamokas skiriama bent šiek tiek laiko moksleiviams supažindinti su tam tikromis temomis apie narystės ES teikiamas galimybes. Jei jie apie viską žinotų, atsirastų daugiau dalyvaujančių mainų programose, savanoriaujančių moksleivių bei studentų.
Man pačiam yra tekę dalyvauti mokymuose, kurie buvo organizuojami ES lėšomis. Mokymų scenarijus visada yra panašus. Tų mokymų tikslas yra geras – suteikti jauniems žmonėms žinių, įgūdžių, kurie jiems pravers ateityje. Ir jei mokymų temos bei veiklos įdomios, dalyviai noriai klausosi lektorių, bendrauja, klausia.
Į tokius mokymus įprastai kviečia mokinius lyderius. Dalis į juos atvažiuoja nusiteikę išmokti kažką naujo, naudingo. Bet yra ir dalis jaunimo, kuris atvažiuoja gerai praleisti laiko. Man nelabai patinka tai, kad yra susitelkiama į gerą laiko praleidimą.
Didžiausia ir dažnai atsitinkanti bėda – tai, kad ir patys mokymų, seminarų lektoriai daugiau dėmesio skiria ne savo pranešimų ar paskaitų kokybei, o geram laiko praleidimui mokymuose.
Vienų ar kitų mokymų pabaigoje įprastai būna baigiamoji dalis – įvertinimas, įsivertinimas, aptarimas. Neretai atsitinka taip, kad ta baigiamoji dalis net neįvyksta.
Kitaip sakant, kartais susidaro įspūdis, kad renginys buvo organizuojamas tik dėl pliuso dokumentuose.
Beje, neseniai girdėjau, kad Mažeikiai yra tarp tų rajonų, kurie įsisavina mažiau infrastruktūros atnaujinimui ir plėtrai skirtų ES lėšų nei galėtų įsisavinti. Nesu įsitikinęs, kad mano girdėta informacija teisinga, bet lyg ir Mažeikių rajonas yra trečias pagal tai, kiek tų pinigų nesugebama panaudoti. Tai jei vis tik tuos pinigus būtų sugebama prasmingai panaudoti, gyventume dar gražiau ir patogiau, nei dabar.
Bet jei nepavyksta arba tingi pasiimti, toli kaltų ieškoti nereikia.
„Kas moka pinigus, tas užsako ir muziką“
Jolanta KVEDARIENĖ, vadybininkė:
– Pradėsiu turbūt nuo labiausiai pastebimų dalykų – nuo infrastruktūros atnaujinimo. Mūsų valstybė pati savo jėgomis ir iš savo biudžeto nebūtų atnaujinusi tiek daug miestų, miestelių bei kaimų aikščių, parkų, gatvių, pastatų. Visi žinome ir suprantame, kad visi tie darbai didžiąja dalimi buvo padaryta iš ES lėšų.
Dabar žmonės nemažai keliauja ir po Lietuvą, po užsienio šalis ir gali palyginti, kaip skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse panaudojami gauti pinigai. Deja, tenka pripažinti, kad Lietuvoje kartais pritrūkstama fantazijos, įrenginėjami, atnaujinami objektai, kurių žmonėms nereikia, o praėjus garantiniam laikotarpiui jie paliekami likimo valiai.
Prieštaringų minčių man kyla ir dėl to, kaip elgiamasi su Lietuvos žemės ūkiu, smulkiaisiais maisto perdirbėjais. Gal esu neteisi, bet man kažkaip keista, kad iš pradžių buvo skiriamos dotacijos tiems, kas nusprendė trauktis iš žemės ūkio sektoriaus. Gerai, iš šios veiklos pasitraukė vyresnio amžiaus žmonės, dalis jų savo ūkius perdavė vaikams. Bet savo artimoje aplinkoje turiu ir tokių pavyzdžių, kai pasitraukė ir jauni žmonės.
Toks jausmas, kad buvo bandoma žmones atpratinti nuo ūkininkavimo, atitraukti nuo žemės. Dabar jau tenka girdėti, kad pradedama remti smulkius šeimyninius verslus.
Gal ir ne Europa čia kalta, gal tiesiog pasiūlius pinigų išryškėjo, kas nori dirbti ir užsidirbti iš žemės ūkio, o kas ne.
Arba euro įvedimas Lietuvoje. Aišku, gerai turėti vieningą valiutą, prieš kur nors keliaujant nebereikia skubėti išsikeisti pinigų. Tačiau prieš įvedant eurą žmonės, pasiklausę kitų šalių gyventojų patirčių, baiminosi, kad Lietuvoje į viršų smarkiai šoktelės prekių bei paslaugų kainos. Gal ne iš karto, bet po kurio laiko tie nuogąstavimai pasitvirtino.
Šie du pavyzdžiai tik keli iš daugelio, kaip ES „tvarkosi“ savo narių ūkį. Kalbant apie narystę Sąjungoje, atrodo, kad yra akivaizdu: kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Taip ir mūsų, Lietuvos, atveju – gauname ES dotacijas, paramą, todėl ir turime paklusti europiniams įstatymams, teisės aktams, nutarimams ir panašiai.
„Per daug renovuojami kaimų parkeliai“
Antanas MEŠKYS, Mažeikių turistų klubo pirmininkas:
– Mums, kaip turistams, labai svarbu ir gerai, kad yra atviros valstybių sienos.
Per savo amžių, dar iki Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare, buvau apkeliavęs visą Sovietų Sąjungą. Bet už jos ribų nebuvau buvęs nė karto ir niekas manęs ten neišleido.
Prisimenu: vos tik tapo atviros Europos šalių sienos, pirmoji mano aplankyta šalis buvo Norvegija. Akys buvo plačios. Atrodė, kad tai stebuklinga šalis. Fiordus viename žymiausių Norvegijos nacionalinių parkų apėjau per savaitę.
Na, o dabar, pastaruosius 15 metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė, su turistų klubo nariais keliaujame po visas šalis. Ir beveik nekyla jokių nesklandumų. O ir kokie čia nesklandumai – parodei asmens dokumentus, pasakei, kur ir kokiu tikslu keliauji, – ir viskas tuo baigiasi.
Gerai ta mūsų Lietuva tvarkosi, pasinaudodama Sąjungos skiriamais pinigais, ir tikrai yra pažengusi į priekį. Na, gal yra tik toks dalykas, kad gal per daug renovuojami kaimų parkeliai.
Kai keliaujame po Lietuvą, mes tuose miestelių ir kaimelių parkeliuose statomės palapines. Nieko nepasakysi – malonu, gražu. Bet pinigai toms renovacijoms išleidžiami negalvojant apie tai, kad galbūt ateis diena, kai ant tų kaimų parkeliuose įrengtų suoliukų nebebus kam prisėsti…
Tad, manau, yra atvejų, kai pinigus būtų prasmingiau skirti kokiam nors verslui finansuoti.
