Prieš pusantrų metų Agluonėnuose, Klaipėdos rajone, apsigyvenę Zena ir Henrikas Šurkai 30 metų Klaipėdoje, „Varpo“ gimnazijoje, dėsto dailę, ugdo vaikų kūrybiškumą, įgūdžius. Laisvalaikiu Henrikas tapo, fotografuoja, konstruoja jachtas, Zena mezga, neria. Sūnus Ramūnas taip pat užsiima meninės fotografijos kūryba. Vyras ir žmona jau dvylika metų kiekvieną vasarą dirba Klaipėdos apskrities kultūros ir vandens sporto klubo „Vydūnas“ organizuojamose meninės pakraipos iškylose, kurių bazė Kintuose. Henrikas moko vaikus menų, laisvalaikiu – statyti laivus, buriuoti. Zena supažindina su dailės mokslais, diegia įgūdžius, rūpinasi iškylų ūkiu, kultūros renginiais.
SURADO SAVUS NAMUS
Baigę Šiaulių pedagoginio universiteto (tada instituto – aut. pastaba) piešimo, braižybos, darbų studijas, Zena ir Henrikas Šurkai sako nesunkiai įsikūrę Klaipėdoje. „Atvažiavusi į institutą vidurinės mokyklos direktorė Elena Blažienė abu pakvietė dirbti, parūpino butą“, – prisimena Zena. Taip abu mokytojai tapo klaipėdiškiais, tačiau, kaip sako Henrikas, vis dažniau pagaudavo save mąstant apie nuosavą sodybą.
Apžiūrėdami namus ir sklypą Agluonėnuose, Klaipėdos rajone, pajutę, kad čia – jų namai.
Sodyboje stiebiasi jauni medeliai, kieme kyla būsimoji 100 kv. m ploto galerija ir dirbtuvės. Jei gerai seksis, joje, kaip šeimininkai planuoja, jau ateinančiais metais bus rengiamos tapybos bei fotografijos parodos, įvairiomis progomis skambės muzika, lankysis ne tik menu besidomintys žmonės, bet dailės žinovai, profesionalai.
Agluonėnuose šalia kultūros namų, etnografinės sodybos, klojimo teatro turėtų sužėruoti ir šis kūrybinės kaitros židinys.
UGDYTI
KŪRYBIŠKUMĄ
Pedagogai Zena ir Henrikas įsitikinę, jog išugdyti kūrybišką asmenybę nėra paprasta, reikalinga bazė, bendros pedagogų ir moksleivių pastangos ir darbas, darbas.
„Norint nutapyti gamtos vaizdelį, pirmiausia reikia jį pamatyti, – kaip vieną iš ugdymo sričių mini Zena. – Tad vaikštome su vaikais po civilizacijos nepaliestus miškus ir mokomės pamatyti medį, žolę, krūmo šaką, tankumyno šešėlį. Po to mėginame perkelti į popierių“.
12 metų vasaromis Z. ir H. Šurkai su savo moksleiviais iškylauja Kintuose. Mokytoja pasakoja, kaip moksleiviai kuria skulptūras iš medžio. Pirmiausia vieni kitiems pozuoja ir daro eskizus. Po to kalteliais mėgina perkelti portretą į medį. Mokytojai dėkingi vietos girininkui, kuris aprūpina jaunuosius „skulptorius“ mediena. „Materialinė bazė – viena iš svarbiausių ugdymo sąlygų, – teigia Henrikas. – Mokytis dailės nėra pigu, reikia įvairių medžiagų bei įrankių. Padeda tėvai, vasaromis atsiranda galimybė pabūti Kintuose, glaudžiamės klubuose“.
ĮVAIRIAPUSĖ
SAVIRAIŠKA
Abu pedagogai įsitikinę, jog ugdymas negali apsiriboti vien meno pažinimu ir mėginimu kurti. Mintį, ranką ir išmonę lemia ir kiti užsiėmimai. Pats pamėgęs konstruoti laivelius, Henrikas Klaipėdos apskrities kultūros ir sporto klube „Vydūnas“ kartu su vaikais konstruoja baidares ir kitokius laivelius.
„Vaikai išmoksta šaltkalvio, staliaus ir kitokius darbus dirbti, jiems paklūsta įrankiai. Matytumėt, su kokiu entuziazmu berniukai ir mergaitės kala, obliuoja, tašo, klijuoja. Vasaromis juos mokau buriuoti. Vėl įdomus užsiėmimas, orientacijos vystymas, ištvermė ir truputis adrenalino“.
Būdama šešerių, Zena pradėjo megzti ilgus siaurus šalikus. Nuo tada nepraleidžia progos paimti į rankas virbalus ar vąšelį. „Mezgimas man – poilsis, atsipalaidavimas, meditacija“, – teigia pedagogė, negailinti savo mokinėms ne tik naują raštą parodyti, bet ir šio užsiėmimo nuotaiką perteikti.
PARODOS
IR EGZAMINAI
Moksleivių vasaros darbų parodos rengiamos mokykloje, galerijoje „Ratas“, buvo surengtos kino ir net dramos teatruose. Šiemet rugsėjį pirmąjį kartą tokia paroda surengta Agluonėnų etnografinėje sodyboje.
Dvyliktoje klasėje moksleiviai laiko dailės egzaminą. „Varpo“ gimnazija patvirtinta dailės egzaminų centru, tad į egzaminą susirenka ir kitų mokyklų moksleiviai.
„Stengdamiesi padėti moksleiviams suvokti, kokiais darbais jie geriausiai galėtų save išreikšti, sukuriame tam tikrą pedagoginę – psichologinę aplinką, labai daug su jais bendraujame, akcentuojame sėkmes, negailime patarimų. Prieš egzaminą vyksta peržiūros – su dailės mokytojais ir moksleiviais apžiūrime parengtus darbus, aptariame, ką reikėtų pataisyti. Po kurio laiko antroje peržiūroje moksleiviai vėl sulaukia patarimų. Trečias susitikimas – egzaminas“, – pasakojo pedagogai. Išlaikę egzaminą moksleiviai gauna diplomą, kuris praverčia stojant į aukštąsias dailės mokyklas.
Zena ir Henrikas teigia, jog liūdniausia atsisveikinti su abiturientais. “Pamilstame juos kaip savo vaikus, susigyvename su tėvais, sieja prisiminimai apie bendras keliones, iškylas“, – vardija Zena.
Pasak pedagogų, vienas kitas jų mokinys kasmet įstoja į aukštąsias dailės mokyklas. Mokytojai įsitikinę, jog menų mokyklos moksleiviai sugeba plačiau ir giliau įžvelgti juos supantį pasaulį, įgyja daugiau įgūdžių.
RINKSIS ŠEIMOS
GALERIJOJE
Zena ir Henrikas sako rengią šeimos galeriją, kurioje eksponuos tapybos, fotografijos parodas. Be abejo, joje bus galima pamatyti ir moksleivių darbus. „Mūsų vaikai laukia nesulaukia, kada galės pas mus ne tik svečiuotis, bet ir padirbėti. Aplink graži gamta, duodanti peno žvilgsniui ir vaizduotei“, – sako Zena. Henrikas žada į galeriją kviestis rajono menininkus, tautodailininkus. Jų parodoms galerijoje taip pat atsiras vietos.
Šeima planuoja prašyti koncertuoti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius muzikuojančius draugus. Zena džiaugiasi būsimais kanklių koncertais, kurių pasiklausyti pasikvies ir savo mokinius, Henrikas kalba apie vakarones ir šokio meną. „Esame nešiuolaikiški, įtraukti į meno, grožio, gėrio sūkurį, į jį viliojame ir savo moksleivius“, – baigia pokalbį Henrikas.
Jadvyga SURPLIENĖ
A. JOKUBAIČIO nuotr.:
Zena ir Henrikas Šurkai savo sodyboje Agluonėnuose.
