Urvikių žmonės džiaugiasi išlaikę žemės ūkio bendrovę

Su vienintelės rajone žemės ūkio bendrovės „Aušra“ vyrais pajuokaujame, kad pas juos ekskursijos galėtų važiuoti – taip viskas primena kolūkį. Mechanizacijos dirbtuvėse, sandėlyje darbai verda kaip anais laikais, lyg Urvikius būtų aplenkęs kolūkių griovimo vajus.LEMIAMAS ŽODIS – PAJININKŲ
„Nedaug trūko, kad ir šie pastatai, kaip ir kitų kolūkių turtas, būtų tapę vaiduokliais ar statybinių medžiagų atliekomis. Daugelis urvikiškių jau buvo pritarę buvusių bendrovės vadovų siūlymui išsiskirstyti. Kažkam tokia situacija buvo labai naudinga. Kiek gyvulių, kito turto vėjais paleista“, – prisiminė penkerių metų senumo įvykius Alfonsas Kateiva, Zigmas Vasiliauskas, kiti vyrai .
Pašnekovai pasidžiaugė, kad tuo metu „karštas galvas“ atvėsino inžinierius Viktoras Černookas. Jis įkalbėjo žmones susilaikyti nuo klaidingo žingsnio.
„Išsiskirstyti visada spėsime. Kai nebepajėgsime išgyventi, ar to panorės pajininkai“, – samprotavo nuo 1999 metų bendrovei vadovaujantis V. Černookas, pridūręs, kad nė vieno pajininko bendrovė prievarta nelaiko, o iš jos išstojančiam priklausančią dalį pinigų išmoka. Tačiau šia galimybe pasinaudojo tik keletas pajininkų, nors kai kurie galėtų gauti po kelis tūkstančius litų.
„Išeiti galima, tačiau kokia nauda iš to. Vienam sunku išsilaikyti, o dabar bendrovė pajininkams padeda visus darbus nudirbti. Kai nebeišgalėsime verstis ūkiškai, tada gal ir pagalvosime apie išstojimą iš bendrovės“, – kalbėjo mechanizatoriai.

TURI NUOLATINĮ DARBĄ
Bendrovėje dirbantys 23 urvikiškiai džiaugiasi turintys nuolatinį darbą. Išskyrus porą žiemos mėnesių, jie kasdien eina į darbą.
„Nors Mažeikiai ranka paduodami, tačiau ten niekas mūsų nelaukia. Mieste savo bedarbių pilna. Jeigu nebūtų bendrovės, nežinau ką reikėtų veikti“, – atviravo 24 metų Egidijus Steponavičius.
Jam antrinę vyrai vardijo ir daugiau teigiamų dalykų: laiku gaunami atlyginimai, sudarytos Darbo sutartys, mokamos įmokos „Sodrai“, todėl yra galimybė „užsidirbti“ darbo stažą.
„Urvikiuose nėra kur daugiau įsidarbinti, todėl stengiamės neprarasti darbo“, – teigė mechanizatoriai, pridūrę, kad tenka dirbti kaip sau.
Pirmininkas V. Černookas šyptelėjo – vyrai šiek tiek pasigyrė. „Ne visi tokie pareigingi, porą už girtuokliavimus teko net atleisti. Į jų vietą nebuvo ko priimti. Nebenori žmonės dirbti“, – teigė pirmininkas.

GRŪDAI JAU ARUODUOSE
„Kombainus jau pirmadienį pastatėme. Rajone dar daug nenukultų javų, o mūsų visi grūdai jau aruoduose. Tai didelė šventė, galėtume ir kaklaraiščius pasirišti“, – šmaikštavo jau trisdešimt metų per javapjūtę prie kombaino vairo sėdantis Alfonsas Kateiva. Jam pritarė ir kiti kombainininkai Zigmas Vasiliauskas, Albinas Kryžius, tėvas ir sūnus Vilius bei Egidijus Steponavičiai.
Anot vyrų, seniai nebėra buvę tokios sunkios pjūties. Darbus trikdė ne tik nepalankūs orai.
„Turime penkis „senelius“. Jauniausiam – 14 metų, kai kuriems netoli trisdešimties, sunku su jais „susitarti“, – taip savo kombainus apibūdino jų šeimininkai.
Vienu kombainu vidutiniškai teko nukulti apie 100 hektarų javų. Žemės ūkio bendrovė augina 340 hektarų javų, tačiau ji padeda apsisėti, nuimti derlių, atlikti kitus darbus ir pajininkams, kurių per šimtą.
Kombainus pastatę vyrai be darbo neliko, tie patys sės prie traktorių vairo ir važiuos sėti žiemkenčių.
„Saulė žeme ritinėjasi, tačiau turime slampinėti arba užsiimti ne tokiais svarbiais darbais“, – kalbėjo mechanizatoriai, tikėdamiesi, kad galbūt lietūs bus liovęsi.

BENDROVĖ DIRBA PELNINGAI
Grūdai – pagrindinės bendrovės pajamos. Jų supirkimo kainos niekada netenkino augintojų, tačiau bendrovė dar nebuvo atsidūrusi ties bankroto riba, nors ir sunkiai, bet sugebama dirbti rentabiliai.
Bendrovės administracija – pirmininkas V. Černookas ir vyr. buhalterė O. Repšienė – patenkinti, kad pavyksta žmonėms sumokėti atlyginimus, valstybei – mokesčius. Pastaraisiais metais įsigyta šiek tiek naujos technikos, suremontuotas mechaninių dirbtuvių stogas, nudažyti langai, durys, sutvarkytos buitinės patalpos, aptverta mechanizacijos dirbtuvių teritorija (šis darbas buvo pradėtas dar kolūkio laikais).
Situacija galėjusi būti ir geresnė, jeigu ne skausmingos klaidos. Grūdus pardavus nepatikimoms įmonėms, kurios jau bankrutavo, prarasta apie 100 tūkst. litų.

BIJO LIKTI BEŽEMIAIS
Bendrovės vyr. buhalterės Onos Repšienės teigimu, Lietuvai tapus ES nare, žemės ūkiui atsiveria naujos perspektyvos. Dalį išlaidų kompensuos tiesioginės išlaidos, didelė pagalba ir beakciziai degalai.
„Viena ranka duoda, kita – atima“, – jai paprieštaravo pirmininkas, pastebėjęs, kad nuolat brangsta trąšos, chemikalai, atsarginės detalės ir kitkas. Anot V. Černooko, ne tik tai gali lemti bendrovės ateitį.
„Bendrovė valdo apie 500 hektarų žemės. Nuosavos neturime nė lopinėlio. Apie 130 hektarų nuomojame iš valstybės, likusią iš žmonių. Pastaraisiais metais netekome apie 200 hektarų žemės. Savininkai žemę pardavė, o mes jos įpirkti negalėjome“, – pasakojo pirmininkas. Jis baiminasi, kad dėl šitos priežasties bendrovė gali netekti ir daugiau žemės.
„Bendrovė be žemės neturi ateities“, – pridūrė O. Repšienė.
Birutė RUDOKIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukoje:
Kombainininkai (iš kairės) Vilius Steponavičius, Zigmas Vasiliauskas,
Albinas Kryžius, Alfonsas Kateiva bei Egidijus Steponavičius, baigę pjūties darbus, jau pastatė savo kombainus.