Jei ne nelemtasis virusas, Mažeikių muziejuje lapkričio 4 dieną turėjo įvykti Lietuvos fotografijos klasiko, nacionalinės premijos laureato Aleksandro Macijausko fotografijų parodos „Žemaitijos turguose“ atidarymas. Bet neįvyko. Ir vienoje iš muziejaus salių šiuo metu eksponuojamų nuotraukų dėl karantino žmonės bent jau kol kas pamatyti negalės.
Tačiau muziejininkų įdirbis – užmegztas ryšys su fotografu, nufilmuotas interviu, fotografo Mažeikių muziejui padovanotos nuotraukos – liks ateičiai.
Neįvykęs atidarymas
Šiais metais, kalbant apie kultūrinį šalies gyvenimą, dažnai nuskamba tokios frazės, parodų pavadinimai: „Neatšaukti atidarymai“, „Parodos, kurios niekada neįvyko“.
Po jais paslėptos ir menininkų, galerininkų, muziejininkų, parodų kuratorių įdėtos pastangos, nuveiktas darbas, ir jų skirtas laikas siekiant, kad paroda įvyktų, ir nusivylimas, kad pastangų rezultatų žiūrovai vis dėlto neišvys. Dėl vienos priežasties – koronaviruso grėsmės.
Virusas iš dalies sugriovė ir mažeikiškių muziejininkų planus. Parašius ir pateikus projektą Lietuvos kultūros tarybai, buvo gautas finansavimas interviu su A. Macijausku nufilmuoti, parodai organizuoti bei katalogui išleisti. Šio sumanymo įgyvendinimą parėmė ir Mažeikių rajono savivaldybė.
Tačiau iki galo įgyvendinti sumanymo – atidaryti parodą dalyvaujant fotografijų autoriui bei mažeikiškiams, nepavyko. Nenorėta rizikuoti žmonių sveikata.
Turgaus temai paskyrė dešimtmetį
Drauge su muziejininku Vytautu Ramanausku praėjusią savaitę, dar prieš Lietuvoje paskelbiant karantiną, kaukėti ir saugiu atstumu vienas nuo kito susėdome priešais didžiulį televizoriaus ekraną pasižiūrėti interviu su A. Macijausku.
Kaunietis fotografas papasakojo, kaip nuo 1968 metų drauge su žmona ir vaikais specialiai kelionėms į turgus nusipirktu „Zaporožiečiu“ riedėdavo į Žemaitiją – į Mažeikiuose, Luokėje, Kuršėnuose, Kretingoje, Tauragėje ir kitur vykdavusius turgus. Važiuodavo fotografuoti ir kituose Lietuvos regionuose vykdavusių turgų. Iš to gimė viena žinomiausių ir didžiausių fotografijų serijų „Kaimo turguose“.
Beje, A. Macijauskas sako, kad pusė šios fotografijų serijos autorystės priklauso jo šeimai, kuri į turgus visuomet važiuodavo drauge, tačiau niekada juose nepirkdavo ir net prekių kainų neklausdavo. Už tai grįžtant visi drauge aplankydavo kaimeliuose bei miesteliuose esančias bažnyčias, kapines.
A. Macijauskas pasakojo iš pradžių neturėjęs tikslo, kad turgaus tema būtų išsamus, didelis pasakojimas. Tačiau išėjo taip, kad prekybininkų, pirkėjų, prekių temą autorius savo fotografijose fiksavo ilgiau nei dešimtmetį.
Daug įdomybių ir visos vienoje vietoje
Didžiausi turgūs anuomet buvo Alytaus ir Mažeikių. Alytaus turgus vykdavo kiekvieną savaitę sekmadieniais. Mažeikiuose jomarkai vykdavo kartą per mėnesį, pirmąjį sekmadienį po 15-tos mėnesio dienos.
Fotografas sako, kad jam patikdavo ieškoti įdomybių – įdomių žmonių, formų, faktūrų, kompozicijų. Žmogus, A. Macijausko nuomone, nuotraukose turi būti visoks. Jei fotografuosi tik gerą, gražų, bus tik viena – „paradinė“ žmogaus pusė.
„Levas Tolstojus jau daugiau nei prieš šimtmetį pasakė, jog tie, kas galvoja, kad menas yra tiktai grožis, meno nesupranta. Menas apskritai yra pasąmonės veikla.
Tų žmonių požiūris į gyvenimą, jų fantastika, man atrodo, mane kitu žmogumi padarė. Tiek daug įdomių tipažų, tiek daug įdomių žmonių. Ir jie visi vienoje vietoje“, – apie anuometiniuose turguose užfiksuotus savo nuotraukų personažus kalbėjo A. Macijauskas.
Rizikavo, nes norėjo fotografuoti tikrumą
Fotografas prisimena, kad keletą kartų turguose žmonės, ypač žemaičiai, kurie anuomet buvo piktesni nei kitų šalies regionų gyventojai, kėsinosi jam „užbraukti per sprandą“. Priežastis ta, kad norėdamas užfiksuoti kuo įdomesnę akimirką, A. Macijauskas savo fotoaparatu drąsiai spragteldavo tiesiai prieš turgaus dalyvių veidus. Žinoma, neatsiklausęs, ar šie sutinka būti fotografuojami.
„Mėgdavau fotografuoti iš labai arti. Greit išsitraukdavau fotoaparatą, jie nė nespėdavo pasiruošti, o aš jau „takšt“. Nebuvau iš bailiųjų. Bet niekada ir neįžeisdavau žmonių, paskui, po užfiksuoto kadro, pirmiausia nusišypsodavau, atsiprašydavau, paaiškindavau, o jei jau vis dėlto mojuodavo kumščiais, tada galvodavau, kaip čia išsisukus. Neprimušė nė karto“, – juokėsi A. Macijauskas.
Fotografuotis žmonės nenorėjo niekada
Jis sako, kad visada siekė fotografuoti tikrus dalykus, todėl teko rizikuoti. Neturint drąsos, net įžūlumo, užfiksuoti vertingą, išliekamąją vertę turintį kadrą nepavyks. Jei prašysi žmonių papozuoti, jei atsiklausi, ar galima fotografuoti, jie visi sustos, pozuos, nustatys šypsenas.
„Rezultatas bus panašiai toks, koks būdavo, kai fotografuodavo senieji fotografai. Tai irgi vertinga istorijai, bet tai yra ne mano požiūris, ne mano bruožas“, – kalbėjo fotomenininkas ir pridūrė, jog jam nepatinka šiandieninių jaunų fotografų kalbos apie tai, kad žmonės dabar nenori fotografuotis.
A. Macijauskas nežino, ar per gyvenimą yra sutikęs tokių žmonių, kurie labai jau norėjo būti fotografuojami „čia ir dabar“. Nebent per vestuves. Bet juk visai kas kita, kai klientai patys išsikviečia fotografą įamžinti jų šventės.
Dirbo sunkiomis sąlygomis
Tuo metu, kai fotografavo Lietuvos turguose, A. Macijauskas dirbo „Vakarinių naujienų“ fotografu, turėjo žurnalisto pažymėjimą. Vėliau, nuo 1971 metų, jis buvo SSRS žurnalistų sąjungos narys. Šie faktai pagelbėdavo ir kitose kebliose situacijose – kai turguose jį, fotografą, „apstodavo“ saugumiečiai.
„Klausdavo, kokiu tikslu fotografuoju, kam tos fotografijos. Atsakydavau, kad spaudai, ir „atsikabindavo“. Saugumiečiai buvo tokie blyškūs žmogeliai. Po valandos tą patį sutiksi ir jau neatpažinsi“, – prisiminė fotografas.
Lygindamas septintojo ir aštuntojo dešimtmečio bei šiandieninių fotografų naudotą ir naudojamą fototechniką, A. Macijauskas sakė, kad anuomet fotografai dirbo labai prastomis sąlygomis. Pavyzdžiui, plyšdavo juostos, reikėdavo jas dažnai keisti, todėl, fotografams besikuičiant prie juostų, pro akis prabėgdavo ir neužfiksuota likdavo labai daug įdomių dalykų.
Bendrystė užsimezgė prieš metus
Muziejininkas V. Ramanauskas pasakojo, kad su A. Macijausku dėl galimybės muziejuje surengti jo nuotraukų parodą bendrauti pradėjo prieš metus, dar saugiais „bekoroniais“ laikais, tarptautinės fotografijos parodos „Gyvos žemės mintys“ atidarymo metu.
„Šnektelėjome ir fotografas pakvietė atvažiuoti pas jį į Kauną. Nuvažiavau. Kilo mintis rašyti projektą Lietuvos kultūros tarybai. Idėja yra eksponuoti ne tai, ką patys fotografai parenka, bet tai, kas jų yra sukurta Mažeikiams, apie Mažeikius. Na, ir A. Macijauskas sutiko. Paprašė, kad atvežčiau jam Žemaitijos žemėlapį, kad galėtų orientuotis, kur yra Žemaitijos ribos. Nuvežiau, sužiūrėjo. Sakė, kad turi daug nuotraukų iš Žemaitijos“, – apie tai, kaip atsirado paroda „Žemaitijos turguose“, pasakojo V. Ramanauskas.
Padeda pajausti būties trapumą
Pasak muziejininko, Vilniuje atspausdintos 55 fotografo A. Macijausko nuotraukos dabar yra Mažeikių muziejaus nuosavybė. Iš jų parodoje eksponuojamos 46 nuotraukos. Daugiau nei pusė ekspozicijos darbų – iš mūsų miesto turgaus.
„Esu atstovas tos kartos, kuri dar atsimena, kokie anksčiau būdavo Mažeikių turgūs. Ir žvelgiant į dabartį, į Macijausko nuotraukas, matyti, kiek viskas yra pasikeitę. Visko, kas buvo, nebėra. Tų diedukų su skrybėlėmis, tų močiučių su skarelėmis, to tik anuometiniams turgums būdingo šurmulio, tos visumos nepamatysi. Žodžiu, man šiose nuotraukose labiausiai imponuoja tai, kad galima pajusti būties trapumą, tai, kas kadaise buvo ir ko dabar nebėra“, – mintimis pasidalijo V. Ramanauskas.
Pašnekovo įsitikinimu, tai, kad fotografas sugebėjo per trumpą akimirką įtikinti fotografuojamus žmones, kad to kadro reikia, „sugaudyti“ kompozicijas, aprėpti kadre esančių daiktų formas ir laiku nuspausti reikiamą fotoaparato mygtuką, rodo jo meistriškumą.
„Be meistriškumo fotografas netampa tarptautinių fotografijos organizacijų garbės nariu, nesukelia savo nuotraukomis didžiulio atgarsio užsienyje“, – apie A. Macijausko kūrybą kalbėjo muziejininkas.
Prisikalbinti pavyksta
V. Ramanauskas pasakojo, kad turi ateities planų, susijusių su Lietuvos fotografijos klasikais, fotografavusiais Žemaitiją ir Žemaitijoje.
Jei leis galimybės, mažeikiškis norėtų suskubti pakalbinti fotomenininkus ir surengti daugiau vyresniosios kartos kūrėjų parodų – Romualdo Rakausko, Rimanto Dichavičiaus, Antano Sutkaus ir kitų. Jis norėtų, kad Mažeikių muziejus turėtų Žemaitijai skirtą Lietuvos fotografijos klasikų darbų kolekciją.
„Šiaip jau senieji fotografai dažniausiai sutinka bendrauti, sutinka surengti parodas. Dabar tokie prioritetai – modernumas, globalizacija ir visa kita, o senieji pastumiami į šoną. Neva „Ai, klasikas – koks skirtumas, ar gyvas, ar miręs“. Kai nori su jais bendrauti, visai tai sekasi. Bent jau su Macijausku užsimezgė tikrai gražus ryšys. Ir dabar, po šios pa-
rodos rengimo, po interviu filmavimo, susiskambiname, pabendraujame“, – apibendrino pašnekovas.
