Andrius Kubilius: „Žemaitija pasidarė raudona“

Sekmadienį ir pirmadienį Mažeikiuose lankėsi Tėvynės sąjungos lyderiai, Seimo nariai Andrius Kubilius, Jurgis Razma, Vilija Aleknaitė – Abramikienė. Svečiai susitiko su rajono vadovais, Mažeikių visuomene, dalyvavo šv. Mišiose, lankėsi AB „Pieno žvaigždės“ filiale Mažeikių pieninėje, bendrojoje įmonėje „Ingman ledai“.
Tėvynės sąjungos vadovas A. Kubilius su žmona Rasa apsilankė ir „Santarvėje“ bei atsakė į keletą klausimų.– Koks Jūsų apsilankymo Mažeikiuose tikslas?
– Turėjome daug tikslų. Kaip visada labai smagu bendrauti su žmonėmis ir su Mažeikių lyderiais. Ne taip dažnai čia pasirodydavome – Mažeikiuose dėl žinomų priežasčių jautėmės kritiškai vertinami. Kitas dalykas – mes jau galvojame apie ateitį, rašome projektą „Tėvynės sąjunga 2008“, žiūrime į perspektyvą ir vyksiančius savivaldybių rinkimus. Sau keliame ambicingą norą – būti stipriausia dešiniųjų partija, kokia mes jau ir esame. Kartu sieksime būti stipriausia partija Lietuvoje.
Paskutiniai rinkimai mums susiklostė pakankamai sėkmingai – išaugome du su puse karto. Norėtume tą augimą išsaugoti. Tam matome galimybes bei problemas, kurias turėtume įveikti. Esame nusprendę labai daug dėmesio skirti partijos vertybių sistemos gilinimui bei organizacijai. Taip jau sutapo, kad Mažeikiai po rinkimų tapo pirmuoju miestu ir skyriumi, kurį aplankėme. Manome, kad čia mes turime labai gerų perspektyvų, nes Mažeikiai – stambus miestas, galintis įgyti naują kvėpavimą, nes atsigauna ekonomika, turintis daug galimybių pritraukti investicijų. Pastebėjome, kad miestuose, kuriuose pradeda vystytis ekonomika, pradedame stiprėti ir mes, kaip partija.
– Prieš Seimo rinkimus komisija, tyrusi AB „Mažeikių nafta“ pardavimą „Williams“, paskelbė išvadas, kuriose teigiama, kad įmonė buvo padovanota amerikiečiams. Dėl to yra kaltinami konservatoriai. Kokią dalį atsakomybės dėl to, kas įvyko, prisiima Jūsų partija?
– „Mažeikių naftos“ pardavimo istorijoje devyniasdešimt penki procentai yra propagandos. Tai natūralu, nes politikoje tokių reikalų svarstymą siekiama pasukti savo partijos naudai. Deja, šį propagandinį karą mes pralaimėjome. Jau ne paslaptis, kad tuo metu „LUKoil“ metė didžiulius pinigus tam, kad visas tas reikalas būtų labai kritiškai įvertintas ir juodai nupaišytas. Buvo siekiama įtikinti, kad pasirinkimas čia pritraukti amerikiečius yra visiškai klaidingas.
Aš tą istoriją padalinčiau į dvi dalis: ekonominę ir politinę propagandinę. Nors sprendimas buvo nelengvas ir būta klaidų, dėl kurių jaučiame atsakomybę, tačiau iš esmės jis buvo neišvengiamas, o jo pasekmės bei rezultatai yra neblogi. Dabar daugelis „Mažeikių naftos“ specialistų pripažįsta, kad „Williams“ pradėtos permainos sudarė pagrindą tai įmonės sėkmei, kurią mes dabar matome. Žinoma, iš pradžių bendrovė, buvusi ant bankroto ribos, negalėjo dirbti pelningai. Atsimenu, kai „Williams“ „Mažeikių naftą“ pardavė „Jukos“, kalbėdamasis su buvusiu korporacijos vadovu Michailu Chodorkovskiu paklausiau, kada jie tikisi „Mažeikių naftos“ pelno. Chodorkovskis, gerai žinojęs įmonės skaičius, atsakė, kad geriausiu atveju po ketverių penkerių metų. Vadinasi, jeigu būtų pasitvirtinusios jo prognozės, dar šiandien „Mažeikių nafta“ būtų dirbusi nuostolingai. Tokia buvo reali ekonominė situacija.
Ačiū Dievui, pasisekė geriau, ir dėl to reikia džiaugtis. Todėl visiems mūsų kritikams patariu melstis, kad „Mažeikių naftai“ ir toliau taip gerai sektųsi, nes jos indėlis į Lietuvos ekonomiką yra labai didelis.
Tuo metu, 1999 metais, kitokių, geresnių ekonominių sprendimų nebuvo. Jeigu nebūtume sudarę sutarties su „Williams“ kompanija, įmonė būtų bankrutavusi, ir visi Būtingės terminalo statybos kaštai būtų gulę ant biudžeto pečių – 2000 metais būtume turėję grąžinti apie milijardą litų paimtų paskolų. Dabar visas paskolas padengė „Mažeikių nafta“.
Kitas aspektas – politinė propagandinė pusė, kur mes totaliai pralaimėjome. Jeigu dabar reikėtų sudaryti tokią pat sutartį, galbūt abejočiau, ar tikrai verta vardan ekonominių dalykų aukoti tiek daug politinių reikalų, visuomenės ramybę. Dėl tos sutarties visuomenė labai susiskaldė, daug erdvės atsirado visokiam populizmui, naujiems herojams, kurie ėjo gelbėti Lietuvos nuo amerikiečių. Iš tikrųjų pasekmės buvo tokios, kurių tuo metu negalėjome numatyti. Dėl to turime prisiimti atsakomybę.
– Paskutiniai dveji Prezidento rinkimai parodė, kad Žemaitija nusisuko nuo Tėvynės sąjungos palaikomų kandidatų. Kokias matote Jūsų partijos klaidas?
– Mes matome, kad pagal tas spalvas, kuriomis spalvinami rinkimų žemėlapiai, Žemaitija pasidarė raudona. Mums dėl to tikrai nėra ramu, todėl čia ir atvykome. Išties paradoksas, kad iki 2000 metų Žemaitija konservatoriams buvo stipriausias ramstis. Ji visada nusidažydavo žaliai. Aukštaitija, kurioje gyveno „biednesni“, į praeitį žiūrintys žmonės, tuo metu mus mažiau palaikė. Dabar situacija pasikeitė kardinaliai – laimime Aukštaitijoje, Dzūkijoje, tačiau visiškai pralaimime Žemaitijoje.
Man šiandien sunku atsakyti, kur slypi to fenomeno šaknys. Galbūt yra gilesnių priežasčių, nesuprantame žemaitiško mąstymo. Juk žemaitis – tvirtas žmogus, ir jeigu jo nuomonė pasikeitė, tai apkeisti ne taip ir paprasta. Tačiau žiūriu su optimizmu, nes mes matome vieną dėsnį, kad ten, kur ateina europiniai pinigai, ekonominė, socialinė pažanga, ten žmonės pradeda nebe taip nostalgiškai žiūrėti į praeitį ir žymiai daugiau balsuoja už dešiniąsias partijas.
Galime konstatuoti, kad yra vienas, svarbiausias faktorius, valdantis žmonių sprendimus – požiūris į praeitį.
Pavasarį padarėme apklausą ir buvome nustebinti jos rezultatų. Žmonių tiesmukiškai klausėme: „Ar prie sovietų gyventi buvo geriau?“ Penkiasdešimt keturi procentai pasakė, kad geriau. Taip atsakė vyresnio amžiaus, mažiau uždirbantys, gilesnėje provincijoje gyvenantys, žemesnį išsilavinimą turintys žmonės.
Kai paklausi, už ką jie ruošiasi balsuoti, labai aiškiai matosi takoskyra: labiau jaučiantys nostalgiją balsuoja už Darbo partiją arba jiems artimesnis Paksas. Taigi vis dar mus valdo ta skausminga istorija.
– Ir vis dėlto kodėl ant Jūsų supyko žemaičiai?
– Labai sunkus klausimas. Būtume laimėję ir Žemaitijoje, jeigu būtume žinoję atsakymą. Man atrodo, kad žemaičiai pavargo nuo tos betvarkės, chaoso, kuris tvyro Lietuvoje. Gal anksčiau žmonės iš mūsų tikėjosi daugiau ir nusivylė.
Žemaičiui, tvirtam žmogui, reikia tvarkos, o mes per daug liberalūs, kai turėjome valdžią, nepadarėme tos tvarkos, todėl mumis ir nusivylė.
Dabar ryškus žmonių nusivylimas valdžia, nesugebančia užtikrinti sąžiningumo, biurokratizmu. Paradoksas, kad visą tą nusivylimą adresuoja mums. Jie sako: „Jūs, konservatoriai, esate kalti, nes jūs atnešėte nepriklausomybę. Mes pasitikėjome jumis, davėme mandatą, o ką jūs padarėte? Nieko gero nėra“. Tačiau per tuos keturiolika metų konservatoriai tik ketverius metus buvo valdžioje ir dar su visa Rusijos krize.
Žmonės blaškosi, ieško naujų gelbėtojų, herojų, vaduotojų, tačiau man atrodo, kad ir su naujaisiais Darbo partijos gelbėtojais bus tas pats, kas būdavo su ankstesniais gelbėtojais, ir žmonės nusivils. Manau, kad iš to nusivylimo galų gale kils poreikis rimtai europinei politikai.
– Jūsų simbolinis lyderis Vytautas Landsbergis visada buvo vertinamas gana prieštaringai: vieni garbino, kiti siuntė prakeiksmus. Kiek Jūsų partijos dabartinis keitimasis priklauso nuo to, kad pasikeitė partijos vadovas?
– Jeigu reikės, į Mažeikius atvešime ir Landsbergį. Tikrai tos permainos nėra susijusios su lyderio pasikeitimu. Mes visi visada buvome vertinami prieštaringai. Iš tikrųjų esame ta partija, kuri labiausiai poliarizuotai vertinama. Turime labai stiprių mylėtojų ir tokių, kurie, išgirdę žodį „konservatoriai“, gali į mus paleisti batą. Taip susiklostė gyvenimas.
Matyt, tokia visų, ėjusių permainų priešakyje, duona. Juk per tuos keturiolika metų daugeliui žmonių gyvenimas ne tik kad nepagerėjo, tačiau ir prarado tai, ką turėjo iki tol. Tokie žmonės neturi dėl ko mylėti mūsų. Bet yra daug ir tokių, kurie džiaugiasi atsisveikinę su praeitimi. Jie yra tas pagrindas, kuris veda Lietuvą į priekį.
Mes patys suprantame, kad mums reikia keistis. Nors Seime mes laimėjome dvidešimt šešias vietas, vietoje turėtų devynių, ir dabar esame frakcija, nebetelpanti į vieną liftą, ką anksčiau pasistengę galėdavome padaryti, tačiau labai gerai matome, kad dar nesusigrąžinome tų rinkėjų, kurie mumis tikėjo.
Puikiai suprantame, jeigu mes patys nevertinsime savęs kritiškai, galvosime, kad esame geriausi ir tobuliausi, tikslo būti stipriausia partija Lietuvoje nepasieksime. Reikia suvokti, kur esame apsiriboję ar kur peržengėme ribas. Gerai, kad mus pamokė, nes dabar esame kitokie.
– Rinkimuose į Seimą Mažeikių vienmandatėje apygardoje laimėjo Darbo partijos atstovas. Buvęs Seimo narys Jonas Jurkus, pralaimėjęs rinkimus, teigė, kad viena iš pagrindinių jo pralaimėjimo priežasčių yra ta, kad prieš rinkimus socialdemokratų vadovai paskelbė, jog gali jungtis į koaliciją su konservatoriais. Ar Jūs iš tikrųjų ruošėtės jungtis į tą „vaivorykštinę“ koaliciją?
– Matote, net dėl Jurkaus pralaimėjimo mes esame kalti. Tokia mūsų duona. Per tuos metus neblogai pažinau poną Jurkų, kuris nepraleisdavo progos pasakyti, kad konservatoriai dėl visko yra kalti.
Lietuva vis dar išgyvena paauglystės sindromą, kurio labai sunku išvengti. Nuo 2000 metų ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lietuvoje per rinkimus laimi kokia nors nauja partija.
Pas mus Darbo partija laimėjo todėl, kad buvo „ant bangos“. Taip pat buvo ir devyniasdešimt šeštais metais, kai mes laimėjome. Tada galėjome statyti ką norėjome, tas žmogus būtų laimėjęs. Tas naujos partijos dėsnis visuomenėje po truputį slopsta, pavyzdžiui, Darbo partija nelaimėjo tiek vietų, kiek ji tikėjosi. Tačiau vis dėlto ji laimėjo dėl to naujumo, ir jūsų Seimo narys Venclovas buvo išrinktas ne tiek dėl savo savybių, bet dėl to, kad šalia jo pavardės buvo parašytas tos partijos pavadinimas.
Mes prieš rinkimus sakėme, kad tikrai neisime į jokias koalicijas su Darbo partija, teigėme, kad matome pavojų dėl tokios visiškai nepasiruošusios, populistinės partijos buvimo valdžioje.
Buvome teisūs, nes dabar matome, kaip atrandami gana įdomūs ministrai. Manau, kad ir pats Brazauskas nelabai tuo džiaugiasi.
Mes iš tikrųjų buvome pasiryžę svarstyti galimybę jungtis į koaliciją su socialdemokratais. Po rinkimų pabandėme, tačiau jau pirmąją dieną paaiškėjo, kad socialdemokratai atėjo ne deryboms, o tik pažaidimui. Manau, kad jau rinkimų naktį, pamatę, kad Darbo partija laimėjo ne penkiasdešimt, o trisdešimt aštuonias vietas, apsisprendė, kad nėra didelio pavojaus eiti su šia partija į koaliciją.
– Pastebėjome, kad Jūs su Viktoru Uspaskichu esate panašūs į titnago akmenis – kiekviename susitikime lekia žiežirbos. Kodėl tarp judviejų tokia priešprieša?
– Į Viktorą Uspaskichą žiūriu kaip į pavojingą reiškinį ir tai drąsiai sakau. Pavojus slypi toks, kad mūsų valdžia darosi vis labiau oligarchinė. Į politiką ateina milijonieriai. Tikrai neturiu didelių iliuzijų dėl to, kad Viktoras Uspaskichas turėtų kažkokius didelius vidinius įsipareigojimus tautai.
Trejus metus jis buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, tačiau nemačiau jokių jo pastangų rūpintis Lietuvos ekonominės politikos permainomis. Tačiau iš SAPARD pinigų savo įmonėms pasiimta keliasdešimt milijonų litų, susitvarkyta su visomis bylomis. Tai – pakankamai išmintingas, turintis labai aiškią savo interesų programą žmogus.
Rinkėjai nusprendė, kad mes dabar jį įleidžiame į Ūkio ministeriją, kuri yra atsakinga už didelius europinius pinigus. Pamatysime, kuo tas eksperimentas pasibaigs.
Duok Dieve, jeigu iš tikrųjų būsiu suklydęs, ir mes pamatysime nuoširdžiai besirūpinantį Lietuvos reikalais ministrą.
Manau, kad tai – maža tikimybė. Tai – gudrus žmogus, sugebantis labai gerai pasirūpinti savo įvaizdžiu, todėl nenustebčiau, jeigu savo pirmaisiais žingsniais jis nustebintų net pačius didžiausius Lietuvos patriotus. Tačiau vėliau viskas atsistos į savo vėžes, nes visame pasaulyje oligarchams pirmiausia rūpi jų verslas.
Viktoras Uspaskichas sukūrė savo verslą pirmiausia dėl to, kad sugebėjo prieiti prie „Gazpromo“ dujų tiekimo į Lietuvą. Tai ne kiekvienam suvirintojui lengva padaryti. Dabar matome, kad eina į valdžią tam, jog dar labiau stiprintų savo ekonominę galią.
– Kaip vertinate dabartinę politinę situaciją?
– Politinė situacija yra sunkiai prognozuojama. Tikrai nežinau, kiek ta Vyriausybė išgyvens. Gali būti taip, kad išbus visą kadenciją, tačiau gali būti, kaip mes paprastai sakome, iki šviežių bulvių.
Jau dabar matome visokių kibirkščių, o sprendimas dėl kiekvieno posto jau tapo kova už pergalę. Įtampa gana didelė. Neprisimenu jokios koalicijos, kuri taip sunkiai būtų startavusi. Galbūt dėl to kalta unikali keturių partijų situacija.
Tikrai nededu didelių vilčių į šią Vyriausybę, nes ji turi nomenklatūrinį atspalvį.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos