Ant pikeliškių šeimininkių velykinio stalo – ne tik margučiai

Šiais laikais marginant kiaušinius galima suderinti ir senovės tradicijas, ir šiuolaikines technologijas: kiaušiniai, išmarginti vašku. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sekmadienį švęsim šv. Velykas. Todėl šį kartą kviečiame prisiminti, kaip Velykas švęsdavo mūsų seneliai, kilę iš Pikelių parapijos.
Čia vis dar gyvos kai kurios senosios tradicijos, tiesa, šiek tiek persipynusios su nūdiena.

Visa savaitė – pasiruošimui

Velykinis stalas daugeliui asocijuojasi tik su kiaušiniais, tačiau nuo senų laikų ant jo būdavo ir kitų patiekalų: šaltienos, slėgtainio, virto kumpio, krienų. Bulvėmis per šią šventę žemaičiai gardžiuodavosi gana retai.
Šv. Velykoms šeimos paprastai pradėdavo ruoštis savaitės pradžioje. Pirmosios trys dienos būdavo skirtos namams, aplinkai tvarkyti, o nuo ketvirtadienio jau prasidėdavo maisto ruošimas, kiaušinių marginimas.

Perduodama iš kartos į kartą

Pikelių miestelyje vis dar galima rasti moterų, kurios kiaušinius margina vašku. Viena iš jų – Vilija Priedininkienė. Jos įgudusiomis rankomis senąja vaško technika išmarginti kiaušiniai išsiskiria spalvomis ir ornamentika.
V. Priedininkienės šeimoje marginimas vašku perduodamas iš kartos į kartą. Taip kiaušinius margino jos mama, senelė ir prosenelė. Patirtį ji perduoda ir savo vaikams.
Moters teigimu, marginimas – labai kruopštus darbas. Ypač jeigu norima kiaušinį numarginti keliomis spalvomis. Šis procesas užtrunka net kelias dienas. Pavyzdžiui, marginant kiaušinį trimis spalvomis, jis į dažus merkiamas dalimis. Iš pradžių, kad nusidažytų vienas galas, po to kitas ir kad vidurys gautųsi skirtingos spalvos.
Vienas pagrindinių V. Priedininkienės patarimų: vašku turi būti piešiama ant šilto kiaušino, todėl viską reikia daryti labai greitai. Geriausia, jei visi įrankiai ir priemonės bus vienoje vietoje, netoli dubenėlio su ištirpintu vašku.
Pikeliškė pataria adatėlę ar smeigtuką įstatyti į pieštuką ir jį pamirkius į vašką piešti raštus ant kiaušinio.
Marijona Pocevičienė iš Juodeikėlių kaimo pasidalijo patarimais, kaip lengviau ir gražiau nudažyti kiaušinius, naudojant augalinius dažus.
Pasak jos, gana gražiai kiaušiniai atrodo, kai ant jų dedi beržo lapelius ar svogūnų laiškus, viską suvynioji į senos užuolaidos ar marlės gabalėlį ir verdi inde kartu su svogūnų lukštais.
Galima virti kiaušinius ir neaprištus, o tiesiog sudėtus į vandenį su svogūnų lukštais. Po to jie skutinėjami ir drožinėjami peiliuku.

Kiaušiniai papuošti kvilingo būdu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Naujosos technologijos

Jaunosios kartos šeimininkės kiaušinius margina jau kitokiais būdais. Vienas iš jų – vadinamasis kvilingas. Tai technika, kai naudojamos spalvotos įvairiai susuktos siauros popieriaus juostelės ir iš atskirų elementų klijuojamos kompozicijos.
Lina Visockienė „Santarvei“ sakė, kad šiuo būdu puošiant kiaušinius, reikia daug kantrybės ir kruopštumo.
„Jei visas medžiagas pirktumėte jau paruoštas, pavyktų daug greičiau. Aš pati juosteles karpau iš abipusio spalvoto popieriaus, o po to su vaikais jas sukame ant adatėlių. Visas procesas užtrunka gana ilgai. Vienam kiaušiniui padaryti reikia visos dienos“, – pasakojo L. Visockienė.
Norint pasidaryti neįprastą margutį, reikia išpūsti kiaušinio vidų ir naudoti tik jo kevalą. Sukarpytas ir susuktas juosteles, nuimtas nuo adatos, reikia suspausti į lašelio formą. Popieriaus lašelio formos rutuliukai prie kevalo klijuojami bespalviu lipalu.
Toliau kiekvienam padės tik fantazija, kaip gražiau ir originaliau papuošti velykinį margutį.

Rinkdavo stipriausią

Nemažai prisiminimų iš vaikystės apie Velykų šventimą aplinkiniams papasakojo senieji Pikelių parapijiečiai.
Juodeikėlių gyventojas Vincentas Jagminas yra sakęs, kad per Velykų šventę sueidavo visa giminė. O vaikai labiausiai norėdavę kiaušiniais muštis (mušti margučius).
Senolis išdavė ir paslaptį: norint, kad kiaušinis būtų kuo tvirtesnis, reikia jį pakaitinti. Dar nevirtą kiaušinį ant smaigalio reikia įdėti į orkaitę ir karštai palaikyti kelias minutes. Tik po to – virti ir dažyti.
Pikelių parapijoje kiaušinių daužymas daug populiaresnis nei margučių ridenimas.
Pats daužymasis tarsi nuspėdavo ateitį: sugrįžus šeimynai iš bažnyčios, visi išsirinkdavo po margutį ir daužydavosi vienas su kitu, kol likdavo stipriausias kiaušinis.
Paprastai šias varžytuves pradėdavo vyriausias arba jauniausias šeimos narys. Pagal saulės judėjimo kryptį šeimos nariai eidavo ratu trankydamiesi margučiais.
Tikėta, kad tas, kurio kiaušinis liks nesudužęs, bus sveikiausias tais metais, kad jam labiausiai seksis.

Gausus pasirinkimas

Senolė Juzefa Popliauskienė prisiminė, kad senovėje ne tik margučius margindavo, bet ir iš vakaro duonos gaivą darydavo.
Močiutės pavirindavo apynių, juos nukošdavo ir tuo viralu apipildavo duonos riekes. Įdėdavo cukraus, truputį mielių ir palikdavo per naktį. Tokiu gėrimu visi namiškiai ir svečiai vaišindavosi prie Velykų stalo.
Kuo ilgiau jis stovėdavęs, tuo stipresnis būdavęs. Todėl vaikai gaivą gerdavę tik sekmadienį, o pirmadienį ja vaišindavęsi tik suaugusieji.
Pasak močiutės, ant velykinio stalo būtinai turėdavo būti šaltienos, slėgtainio, krienų ir virto kumpio.
Kiaušinius seniau pasigardindavo krienais. Jie tikdavo ir prie virto kumpio.
O štai bulvių ant Velykų stalo patiekdavo gana retai, nes nebūdavo kam jų skusti ir virti.
Paprastai į bažnyčią išeidavusi visa šeima ir namai likdavę tušti. Bulvės būdavo verdamos tik tuomet, jei namuose likdavo kas nors, negalintis dalyvauti mišiose.

Virdavo šaltieną

Nė vienos Velykos Pikeliuose neapsieidavo be šaltienos. Jos būdavo ir ant turtingųjų, ir ant vargingiau gyvenančiųjų stalo. Tik patiekalo sudėtis skirdavosi.
Turtingųjų šaltiena paprastai būdavo verdama iš šviežiai paskerstos kiaulės. O vargingiau gyvenantys šaltieną virdavo iš rūkytos kiaulienos. Tai yra – iš sukauptų atsargų.
Šaltiena būdavo verdama gana ilgai – į didelius puodus pikeliškiai sudėdavo nesmulkintus kiaulės kulkštinus ir galvą. Kartais būdavo įmetama ir kiaulės uodega.
Vyresniems vaikams tekdavo garbė graibyti viralo paviršiuje susidariusias putas. Mėsai išvirus ji būdavo atskiriama nuo kaulų.
Jei šeimininkė matydavo, kad šaltiena tinkamai nesustings, ji eidavo pas kaimynus ir prašydavo kulkštinų mainais. Paprastai šeimininkės į kiaulienos kulkštinus mainydavo veršieną.