Apie geležinkelį, darbdavius ir nuomonių įvairovę

Šisbeitauskas

Pėsčiųjų tilto per geležinkelį tema dar nesibaigia. Praėjusį kartą kalbėjau, kad mažeikiškiai piktinasi naujojo tilto nepatogumais: aukštai lipti, maži liftai, nesaugu…
Pasirodo, taip galvoja ne visi. Man parašiusi moteris netgi piktinasi mažeikiškių kaprizingumu.
„Esu labai pasipiktinusi Mažeikių gyventojais. Matydama, kokie jie yra kaprizingi. Visi labai liūdime, kai traukiniai ką nors partrenkia geležinkelio perėjoje, tada žmonės reiškia savo nepasitenkinimą valdžiai. Neva jiems nerūpi žmonių gyvybės, kad nestato tilto virš geležinkelio. Bet jų norai buvo išpildyti. Ir pagaliau turime tiltą su liftais, dabar galime saugiai pereiti. Bet keisčiausia, kad tiltu nelabai kas ir naudojasi. Didžioji dalis pėsčiųjų kaip ėjo senuoju taku, taip ir eina. Važiuojant traukiniui, pėstieji geriau laukia, kol jis pravažiuos, nei eina per naująjį tiltą. O aš tiltu einu viena, dar nebuvau sutikusi ten žmogaus.
Tai kam buvo reikalingas tiltas, jei žmonės skundėsi, kad blogai, nesaugu, o dabar vis tiek renkasi lengvesnį, bet pavojingesnį kelią?“
Nežinau, gal yra ir daugiau taip galvojančiųjų, tad komentuoti šių minčių nenoriu – kiekvienas turi savo nuomonę ir gali ją reikšti. Dėkoju mažeikiškei už jos pilietiškumą – nedaug laiškų man tenka sulaukti, bet tai nereiškia, kad negerovių ar to, kuo galima pasidžiaugti, nėra. Tik kažkodėl piktintis ar džiaugtis žmonės linkę tyliai.
Mažeikiškė teisi – jei jau atsirado pėsčiųjų tiltas, perėjos toje vietoje turėtų nelikti. O gal šiuo atveju norima įtikti visų norams: norite kopti tiltu – prašau, jei kam tai netinka – eikite kaip ėję.
Laiško autorė užsiminė apie liūdesį dėl netekčių, tad norėčiau paliesti vieną su laidotuvėmis susijusią temą. Kas yra gyvenęs kaime, tikriausiai prisimena, kad, namus aplankius mirčiai, į laidotuves sueidavo vos ne visas kaimas. Bent jau aplinkiniai gyventojai – tikrai. Ir nieko nereikėjo kviesti – susirinkdavo žmonės, ir tiek. Kaimuose tik į iškūrentas pirtis kaimynus kviesdavo, o į laidotuves eiti būdavo lyg ir privalu. Gal dėl to, kad visi vieni kitus pažinojo – kaip nenueisi palydėti pažįstamo į jo paskutinę kelionę?
Dabar laikai kitokie – jei nepakviesi į laidotuves, tai niekas ir neateis. Aš nekalbu apie pačius artimiausius žmones, bet kaimynai kartais būna artimesni už gimines. Ir kaip būna keista, kad, mirus kuriam nors laiptinės kaimynui, būtina žmones į laidotuves pakviesti. Nekviestas ateina gal vienas kitas. Kažkaip susvetimėję dabar esame, kartais net ne visada sveikintis su kaimynais norime arba niekaip su jais nesusipažįstame.
Ir dar apie liūdnus dalykus. Įprasta, kad, mirus artimam žmogui, darbdaviai leidžia į darbą neateiti – žinoma, apie tai reikia juos perspėti. Jei mirė senelė, teta ar dėdė, žodžiu, ne pats artimiausias žmogus, ar išleis darbdavys į laidotuves, yra žmogiškumo reikalas – manau, kad susitarus viskas įmanoma.
Bet, pasirodo, taip yra ne visada. Visai neseniai išgirdau vienos sūnų palaidojusios moters istoriją. Apie mirties faktą ji pranešė savo darbdaviui. IR KĄ JŪS MANOT? Šis liepė rašyti prašymą dėl neapmokamų atostogų. Mama, tėvas, brolis, sesuo, sūnus, dukra – tai juk patys artimiausi žmonės, tad kokia kalba gali būti apie neapmokamas atostogas? O jei miršta tolimesnis giminaitis ir žmogui reikia išeiti į laidotuves bent pusdieniui ar dienai – tą laiką reikia atidirbti. Tiesa, kai tas pats darbdavys prašo žmonių padirbėti papildomai, apie papildomą atlygį ar uždirbtas poilsio dienas kalbos nebūna.
Nežinau, ar daug yra tokių darbdavių. Tikiuosi, kad jų – vienetai.
Bet grįžkime prie linksmesnių dalykų. Pagaliau, pagaliau, pagaliau prasidėjo pėsčiųjų tako Naftininkų gatvėje remontas!!! Klojami nauji kabeliai apšvietimui, iškasti senieji stulpai, tad jų vietoje tikriausiai atsiras naujų, vietoj dešimtmečius zulinto asfalto bus paklotas šaligatvis – nesvarbu, kad jo plytelės nenaujos. Reikia tikėtis, kad mažeikiškiams nebeteks bristi per balas, o žiemą – klampoti per sniegą ar tirpstantį ledą. Žodžiu, turėsime dar vieną patogią pėsčiųjų trasą – gal ir dviratininkams vietos joje atsiras? Juk dviračių takui nebūtinos kitos spalvos plytelės – pakanka nubrėžti liniją ir nupiešti dviračio ženklą. Tikėkimės, kad taip ir bus.
Šiandien – rugsėjo 15-oji, o tai reiškia, kad visa Lietuva turi šokti. Mažeikiai juk – šokėjų miestas. Galvoju apie tai, kad kiekviena mokykla turi šokių kolektyvus, o kur dar ne tik mūsų miestą, bet ir visą šalį garsinantis „Kauškutis“? Tad šiandien pavakarę nepamirškite atsirasti prie Kultūros centro ir smagiai pašokti. Nesivaržykite, jei kas nors pakvies jus šokiui – juk tai gražu ir sveika.
Naglis Šulija šiomis dienomis žadėjo lietingus orus. Manykime, kad ne visada jis būna teisus. Nors sakoma: jei orai būna kitokie, nei žadėjo Šulija, kalti mes patys, nes neatspėjome jo prognozių.

2 Atsakymai į “Apie geležinkelį, darbdavius ir nuomonių įvairovę”

  1. AS parašė:

    TEISYBE, TIK APLOT IR PASISKOLINT PINIGU JIEMS REIKIA

  2. Vardas (privalomas) parašė:

    nafik tie kaimynai reikalingi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*