Šisbeitauskas
Jaučiat? Po kelių dienų baigsis dar viena vasara. Ateinantį ketvirtadienį į mokyklas vaikus vėl kvies rugsėjo 1-osios skambutis. Nežinau, ar čia skųstis, ar džiaugtis reikia praėjusiu šilčiausiu metų laiku, bet nieko blogo apie jį negaliu pasakyti. Kai atostogavau, orai buvo pakenčiami – pasitaikė ir gražių, ir kiek prastesnių dienų. Tai buvo pati vasaros pradžia. O paskui nelabai ir rūpėjo, kokia ta vasara: kai dirbi, nelabai matai – šviečia saulė ar krapnoja lietus. Koks skirtumas, juk ne griovius kasi. Kas kita vėliau atostogavusiems kolegoms – kiek tenka girdėti, orais jie nelabai džiaugėsi. Visko buvo.
O nuo šios savaitės vidurio orai pasitaisė. Neaišku, kiek jie tokie bus, bet trečiadienio vakare paskambinęs draugas pasveikino su vėl sugrįžusia vasara. Dėkui jam, iš tiesų yra geriau, kai į darbą vyksti šviečiant saulei, o ne pliaupiant lietui.
Geras oras pasitaikė ir trečiadienį, kai lankiausi savo tėviškėje – Dautarų kaime. Tiesa, savo pirmųjų gyvenimo namų nemačiau – jie buvo už pusės kilometro, bet ta sodyba matosi iš toli. Net ir nebūdamas joje, jauti, kad ji kažkur visai šalia – brangi, sunkiai nusakomai išsiilgta ir tikriausiai visada laukianti. Nesvarbu, kad ten šeimininkauja kiti žmonės, bet ji vis tiek yra sava. Tik kai kurie gyvūnai pamiršta savo pirmuosius namus, bet mes juk ne tokie…
Ir nors gimtinėje išbuvau tik keletą valandų, pajutau: čia ir kvėpuoti lengviau, ir saulė, atrodo, kitaip šviečia, ir dar neišskridusių paukščių čiulbesys kitaip skamba. Ir gandrą dar vieną kitą pamačiau, nors trečiadienį buvo jų išskridimo diena – šv. Baltramiejus. Matyt, ir jiems tos vietos yra savos ir brangios, tad atsisveikinti neskuba. O gal tai reiškia, kad vasara dar šiek tiek pabus?
Ir dar. Senolių išmintis sako: jei rugpjūčio 24-ąją – šv. Baltramiejaus dieną – orai yra saulėti, tai tokia bus ir likusi vasara. Trečiadienis tikrai buvo šiltas ir saulėtas, tad dabar bus gera proga patikrinti, ar mūsų senoliai išties buvo išmintingi. Nors dabartiniams orams senolių išmintis nieko nereiškia – labai jau jie sušiuolaikėję…
Kai kas man gali paprieštarauti, jog pernelyg laisvai lieju savo mintis ir nieko nekalbu apie mūsų aktualijas. O jų iš tiesų yra. Štai sutikau vieną savo seną pažįstamą ir nustebau pamatęs ją sugipsuota ranka bei nelabai linksmu veidu. Žinoma, pasiteiravau, kas nutiko. Sužinojau, kad paslydusi moteris griuvo ir susižalojo ranką. Kadangi skausmas nesiliovė, teko kreiptis į gydytojus. Ranką peršvietė, pamatė kaulo lūžimą, sugipsavo. Tikriausiai įsivaizduojat, kaip nelengva gyventi neturint vienos rankos? Kai nuo gipso mano pažįstamą išlaisvino, rankos skausmas nė kiek nesiliovė, tad vėl teko minti taką pas tą patį gydytoją traumatologą. Vėl ranka atsidūrė po rentgeno spinduliais. IR KĄ JŪS MANOT? Pasirodo, yra ir dar vienas kaulo lūžis. Lyg jis būtų atsiradęs tik dabar. Ir vėl ta pati procedūra – gipsas, vaistai ir, aišku, dar kažkiek nepatogumų… Bet klausykit – ar nenuostabu, kad dabar, anot kolegės, į dangų leidžiamos raketos, o medikai nesugeba rentgenogramoje įžvelgti tikros situacijos? Ir jauni, gal perspektyvūs, gabūs ir siekiantys karjeros? Jaunas gydytojas tik atsiprašė už nepatogumus, bet ar tas atsiprašymas gali kompensuoti pacientei nemigo naktis, skausmo kančią ir išlaidas vaistams? Tai, išskyrus pačią nukentėjusiąją, niekam nerūpi. Ir vėl grįžtam prie šiek tiek šiuolaikiškesnių senolių išminties, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tokia yra mūsų tobulų tobuliausių medikų pozicija. Gaila.
Vis kažkaip nepamirštu tų senolių. Kaip jūs reaguotumėt, jei atsirastų dar vienas posakis: „Senjorai prie vairo – lauk nelaimės“? Nesu vairuotojas, bet šie teigia, kad senjorai prie vairo, nors patys ir retai papuola į avarijas, bet sukuria daug avarinių situacijų, nes sunkiai orientuojasi gatvėse ir keliuose susidarančiose pavojingose situacijose.
Vairuotojai pastebi: jei ant automobilio klijuojamas išskirtinis ženklas – klevo lapas, kai už automobilio vairo – pradedantysis, tai kodėl nėra ženklo, informuojančio, kad turima reikalų su pernelyg didelę patirtį „turinčiais“ ir sunkiai besiorientuojančiais vairuotojais? Aišku, tai liestų senjorus, kuriems, pvz., per septyniasdešimt ir daugiau. Tiesa, senjoras senjorui nelygu – juk yra ir tokių, kurie, būdami septyniasdešimties, kelyje jaučiasi geriau už penkiasdešimtmečius ar net jaunesnius. Suprantama, galutinį sprendimą, ar žmogus gali vairuoti automobilį, turėtų tarti medikai. Manyčiau, kad vairuotojai, sulaukę pensinio amžiaus, į juos turėtų kreiptis kas keletą metų. O jei jau žmogus senjoras, automobilis turėtų būti ir su atitinkančiu ženklu – „Prie vairo – senjoras“.
Nežinau, ar ką su senolių išmintimi turi Naftininkų gatvės 20-ojo namo gyventojų skundas: jų namuose iš karšto vandens čiaupų srūva drungnas vanduo, kuriuo sunku išsiplauti riebaluotus indus. Gal čia padėtų tą namą administruojančios įmonės darbuotojų išmintis ir pastangos?
Šis savaitgalis, atrodo, ramesnis nei buvusieji, kai per vieną dieną reikėdavo suspėti į kelis renginius. Šiandien galit nueiti į centrinį stadioną palaikyti rungtyniaujančių neįgaliųjų, o šiaip – ramaus poilsio.
sisbeitauskas@santarve.lt
