Ar lietuviai gali būti vieningi?

Šisbeitauskas

Tikriausiai daugelis iš jūsų savo dieną pradedate nuo puodelio aromatingos kavos ar miegus sklaidančios tonizuojančios arbatos? Tuo mėgaujuosi ir aš – kartais renkuosi kavą, kartais – arbatą. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Namuose pasidaryta kava, bent jau man, būna skani. Kartais, jei neatsigeriu iš ryto, kava pasimėgauju ir darbe. Bet tai būna tik iki pietų, nes į vakaro pusę išgertas stipresnės kavos puodukas mane veikia ilgai – kartais net trukdo užmigti.
O štai kavai iš specialių kai kuriose įstaigose ar įmonėse stovinčių kavos automatų negaliu atsispirti niekada – man ji būna skani ir miegui nejaučiu jokio poveikio. Sunkiai praeinu pro šiuos aparatus neįsileidęs bent indelio rudo gėrimo. Pirmiausia kavos aparatą prieš keletą metų atradau miesto ligoninėje – kai ten teko praleisti kurį laiką, per dieną išgerdavau po du indelius. Paskui tokią kavą aptikau viename iš prekybos centrų, o po to – ir kultūros centre.
Po kurio laiko pamačiau, kad toks aparatas stovi ir Savivaldybės administracijos pastate. IR KĄ JŪS MANOT? Labai nustebau pamatęs, kad ten indelis su kava kainuoja perpus pigiau – tik trisdešimt euro centų. Paskui dar kažkas sakė, kad tiek kava kainuoja ir kažkokioje automobilius remontuojančioje įmonėje. Tada iš karto ir kilo klausimas – ar ligoniai, kultūros įstaigose besilankantys žmonės yra turtingesni už Savivaldybės valdininkus? Ar čia priklauso nuo to, kiek dėl kainų su tų aparatų tiekėjais sulygsta įmonių vadovai ar tai darantys jų pavaldiniai? Žodžiu, teisybės šiuo atveju nėra – kava vienoda, o kaina perpus didesnė. Ir vėl galvoju – nesvarbu, kad ir brangesnė, bet tos kavos vis tiek norėsiu. Jokiu būdu nesiūlau kavos iš aparato gerti ir jums – gal nepatiks? Kai kas iš mano pažįstamų kavą geria tik namuose – esą niekur tokios skanios nebūna.
Tiesa, paskutinį kartą lankydamasis kultūros centre, kažkaip susivaldžiau ir kavos negėriau. Vėlgi, nežinau, kodėl. Nors prieš eidamas į Pauliaus Stalionio koncertą negalvojau pamatyti ir išgirsti ką nors ypatingo, bet po šio koncerto apie šį gabų atlikėją visiškai pakeičiau nuomonę: ir dainos gražios, ir bendravimas su žiūrovais nepriekaištingas, o kai išgirdau, kad jis programas kuria vien iš savo sukurtų dainų, net nustebau. Be to, jis dar ir pasakas kuria… Visas koncertas būtų buvęs aukštumoje, jei ne tas parodijų teatras – koks ten teatras? Kiek supratau, „žaimojosi“ vienas žmogus, ir tiek. Ir jei ne parodijuojamų atlikėjų skambančios dainos, vargu, ar suprastum, kas ten parodijuojama: kaip sakoma, „nei į tvorą, nei į mietą“. Aišku, tai mano nuomonė – gal kas nuo tų parodijų alpo? Bet nemačiau, kad į salę būtų užsukę medikai – tik dvi Jolantos su gėlėmis P. Stalioniui scenoje pasirodė ir mažeikiškė Eugenija, laimėjusi kompaktinę plokštelę.
Dar prieš tai toje pat salėje žiūrėjome valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ programą „Kalba radijas“. Nežinau, kaip jums, bet man pasirodė, kad kolektyvas, pasaulyje atstovaujantis visai mūsų šaliai, pasirinkdamas, sakyčiau, komercinę programą, nuėjo lengviausiu keliu: kad ir visų mėgstama, gerbiamo dainininko kažkada dainuota „Švieski man vėl“ čia ne vietoje, nes yra plagiatas. Kur kas stipresnė, kelianti lietuvių patriotizmą, pilietiškumą buvo praėjusi „Lietuvos“ programa, kur buvo mojuojama Trispalvėmis, o ne kažkokiu patobulintu pagaliu.
Tuoj po Vasario 16-osios šventės Lietuvoje vėl kviečiama boikotuoti didžiuosius prekybos centrus. Žinoma, nuošalyje neturi likti ir mažeikiškiai – ne vieną tokį prekybos centrą, gąsdinantį savo kainomis, turime. Panaši akcija jau buvo – berods, praėjusią gegužę, kai kilo vadinamasis kalafiorų skandalas. Nieko mes neišgąsdinome, nes prekybininkai – ne kvailiai: tomis dienomis paskelbė tokias akcijas, kad žmones vis tiek priviliojo. Gal pirkėjų kiek mažiau buvo, bet tai prekybos gigantams – lašas jūroje. Ko gero, taip atsitiks ir šį kartą.
Vienybės – štai ko mums trūksta, siekiant bendro tikslo. Ir ne tik šiuo, prekybininkų, atžvilgiu. Žiūrėk, streikuoja mokytojai. Bet kažkodėl ne visi: kiti sėdi krūmuose – čia dėl vaizdingumo taip pasakiau – ir laukia, kas čia bus. Esą mes geri, mes ne prieš valdžią, bet jei tie ką nors pasieks, klius ir mums – džiaugsimės ir mes. Ne veltui kalbant apie vienybę, pateikiamas klasikinis vienybės pavyzdys – paprasčiausia šluota: jei laušime vieną jo žabą, tas lengvai perlūš, bet, sudėjus į krūvą keturis, penkis, dešimt ar dar daugiau žabų, jau turėsime šluotą – su ja galėsime kažką nuveikti ir jos lengvai neperlaušim. Tai ir mes, siekdami kokio nors tikslo, turime būti kaip šluota ir tapti ne tik nepalaužiamais, vieningais, bet ir gerai šluojančiais nuo kelio tuos, kurie gerai gyvena, lobsta ir šaiposi iš paprastų žmogelių – ką jūs mums padarysit, kiek norėsim, tiek už prekes prašysim. Ne visi juk į Lenkiją gali nuvažiuoti ir pigesnių maisto produktų prisipirkti.
Ir dar – kažkodėl žmonės galvoja: jei visi kviečiami neiti į parduotuves, tai nieko neatsitiks, jei aš nueisiu. Tada ir atsitinka, kad tų taip galvojančių susidaro ne vienas, o visa šluota, tad ir visos akcijos organizatorių pastangos raginant žmones nueina niekais.
Tai gal dabar imkim ir parodykim, kad esame vieningi ir mūsų negali palaužti jokios, kad ir labai viliojančios, prekybininkų akcijos.
sisbeitauskas@santarve.lt