Šisbeitauskas
Na, ar jaučiate, kaip artėja ruduo? Dienos daug vėsesnės, vis dažniau palyja, krinta pageltę medžių lapai. Dar savaitėlė, ir mūsų vaikučiams baigsis katino dienos: užteks iki vėlaus vakaro cypauti kiemuose, trainiotis gatvėmis – laikas į darželius, mokyklas ir kitokias mokslinimo įstaigas.
Bet tai bus tik už savaitės. O štai prieš savaitę mažeikiškiai traukė į Šerkšnėnus: tenykščiame aerodrome vyko didžiulė aviacijos šventė: dangų raižė tikri ir netikri lėktuvai, skambėjo muzika ir dainos, betrūko tik šokių. O žmonių buvo devynios galybės: tiek, kad neįmanoma suskaičiuoti. Dėl to žiniasklaidoje ir kitokiose informavimo priemonėse kilo tikras skaičių šokis: vieniems pasirodė, kad šventėje buvo keturi, kaip kam – dešimt, dar kažkam – dvigubai daugiau, o atsirado ir tokių, kurie tvirtino, kad į šventę susirinko visas keturiasdešimt tūkstančių žmonių: įsivaizduokit – visas Mažeikių miestas.
Svarstėm, nuo ko tas skaičius priklausė: organizatoriams gal norėjosi matyti didesnį skaičių, rašantieji gal labiau ieškojo sensacijų, o tų, kurių skaičius didžiausias, norisi paklausti, kokios fizinės ir dvasinės būklės būdami, jie tuos žmones skaičiavo. Suprantama: aerodromas didelis, čia sutelpa daug žmonių, bet tose pievose buvo tiek tuštumos, kad galėjo sutilpti dar tiek žiūrovų. O gal tie skaičiuotojai buvo tiek perkaitę ar padauginę, kad akyse jiems ne tik dvigubinosi, bet ir trigubinosi.
Ai, kad ir kiek jų ten buvo, šventė išėjo puiki. Čia, žinoma, mano nuomonė, bet iki šiol negirdėjau, kad kas tą šventę peiktų. Nebent tokie veikėjai, kuriems visada viskas būna blogai ir kurie sugebėtų prisikabinti prie pakelėje stovinčio stulpo.
Visi šventės vaizdiniai mažeikiškiams buvo padovanoti, čia buvo nemokamai dalijami vietos laikraščiai. IR KĄ JŪS MANOT? Nežinau, ką norėjo pasakyti viena Savivaldybės valdininkė, demonstratyviai atsisakiusi imti tokią dovaną ir garsiai, kad ir kiti girdėtų, pareiškusi: „Neskaičiau ir neskaitysiu!“. Keista, valstybės tarnautoja, o neskaito vietos laikraščių: sakyčiau, neišprusimas ar norėjimas pasirodyti kažkokia išskirtine asmenybe. Merui – gerai, vicemerui – taip pat, o štai kažkokiai kabineto pelytei – tai jau ne! Nebūtinai turi viskas patikti, bet žinoti juk reikia. Ai, tiek to, gal minėtos damos interesų ratas apsiriboja mezgimo žurnalais…
Prakalbęs apie žiūrovų skaičių, prisiminiau ir dar vieną, tik šį kartą pinigų skaičių.
Vieną dieną parduotuvėje išgirdau, kad už tortą klientei reikia mokėti per šimtą litų. Ir tą tortą savo akimis mačiau: dviejų aukštų, tiesa, vienas mažesnis, kitas didesnis, bet kad ten būtų kažin kas, tikrai nepasakyčiau. O kai pardavėja pamatė mano nustebusį veidą, pasakė, kad tortų būna dar brangesnių. Suprantu, kad tortas gali kainuoti ir tūkstantį, jei jis bus kažkoks ypatingas, dydžio sulig žmogumi, o čia… Nebent jis prikimštas kažko tokio ypatingo, ko pas mus nė su žiburiu nerasi.
Arba priešinga situacija: per televiziją matau ekrano apačioje tarp įvairiausių skelbimų įsimaišiusį sveikinimą: 55-erių metų proga poną Zigmą sveikina „švogerkos“. Tas svetimas nelietuviškas žodis dar nieko: žemaičiams jis nėra baisus. Bet kai žinai, kad ta žinutė kainuoja vieną litą, o čia sveikinimas tokia, sakyčiau, svarbia proga, ir dar sveikina du, o gal ir daugiau žmonių, išeina kažkaip nei penki, nei devyni. Tada jau verčiau skambintų telefonu ar nusiųstų atviruką – bent atsiminimas liktų.
Gal su manimi nesutiksite, sakysite, svarbiausia, kad žmogui parodytas dėmesys. Ačiū, koks čia dėmesys už vieną litą, gal tas ponas Zigmas nė matyti nematys tos nė minutę netrunkančios žinutės. Jei jau negali tokia proga žmogui parodyti dėmesio kiek kitaip, tai kam toks dėmesys išvis.
Vasara baigiasi, šaltibarščiai seniai tapo nepopuliarūs, o aš mintyse vis tebesinešioju su šiuo patiekalu susijusią istoriją. Kaip įprasta, kai kas iš kolegų, nenorėdami išlaidauti kavinėse ar dar kur, į darbą iš namų atsineša pietus. Atsitiko taip, kad lyg susitarę du darbuotojai atsinešė šaltibarščių. Tik vienas mažiau, kitas – daugiau. Iki pietų meto šaltibarščiai būna šaldytuve. Tą dieną vienam iš kolegų buvo daug darbo, tad jis savo šaltibarščius pasiliko šaldytuve kitai dienai. O štai kolegė savo pietus srėbdama susimąstė, kodėl tos šaltos sriubos tiek daug, lyg buvo prisipylusi nepilną stiklainį? Tad visko nesuvalgiusi, kas liko, namo išsinešė.
Viskas paaiškėjo kitą dieną, kai kolega kabinete pareiškė eisiąs srėbti šaldytuve likusių vakarykščių šaltibarščių. Tada moteriškei tapo aišku, kad ji sušveitė ir dar namo parsinešė kolegos pietus.
„Ir stiklainis toks pat, ir skonis beveik toks, pagalvojau, kad kažkas pajuokavo ir pripildė mano stiklainį“, – juokėsi kolegos pietus sušveitusi moteris.
Štai kaip atsitinka, kai būname išsiblaškę ir gyvename iliuzijų, svajonių ar meilės pasaulyje.
O prieš akis – paskutinė vasaros savaitė. Kalendoriuje pažymėta vienintelė minėtina – paskutinė vasaros diena – Laisvės ir interneto dienoraščių, kitaip dar vadinamų blogų, diena.
sisbeitauskas@santarve.lt
