Savam krašte pranašu nebūsi. Savam krašte nebūsi ir gražus, – svarsčiau žiūrėdama į darbų ir daiktų kaugę, kuri trumpiau galėtų būti pavadinta „Pasiruošimas atostogoms“. Tikrai taip, nes šiandien aiškėja, kad mes dėl to pakylėto buvimo visiškai nesistengiam. Kažkaip nesiblaškai žmogus, kai reikia išeiti į gatvę, į darbą, į šventę, nesprendi rebuso, ką įsidėti, kaip apsirengti, kaip atrodyti. O štai užsienis… Kas kita. Viską reikia apgalvoti, pasiruošti, susirašyti jau esamus daiktus ir pirkinius, ir be viso to, dar nuolat ūdyti save, kad ko nors svarbaus neužmirštum. Po to, kai dvi naktis iš eilės prabudau nuo košmaro, kad oro uoste neturiu paso, labiausiai bijau pamiršti dokumentus. Kol skaičiavau dienas iki atostogų, buvo gerai – džiaugiesi, žmogus, kad tuoj atsiplėši nuo įprastų darbų ir prasidės nuotykis… Kai imi skaičiuoti laisvus vakarus pasirengimui, paskui pereini prie valandų, o santykis tarp laiko ir numatytų darbų didėja atvirkščia proporcija, apima bejėgiškumas.
Tai įvyko vakar. Kažkodėl iš visų numatytų ir punktais surašytų darbų sugebėjau tik susikrauti vaistus. Pasijutau ligonė, nes jų, specialistų nuomone, gali prireikti įvairių: jei persivalgysi, jei suvalgysi ne tai, ko reikia, jei persikaitinsi skaisčioje pietų saulėje, jei užlipsi ant jūros ežio ar pasibučiuosi su medūza, jei nutrins basutės, jei išbers nuo kokio nors žydinčio ir kvepiančio alergeno, jei nuo įspūdžių ar potyrių pakils kraujospūdis… Galybė „jeigu“, čia, Mažeikiuose, paverstų mažyčių tablečių pakuotėmis. Taupydama vietą pakuotes išmetu drauge su anotacijomis. Vadinasi, pasąmonėje tikiuosi, kad pasitarti su gydytoju ar vaistininku nereikės.
Lygiai taip pat atrodo į kambarį sunešta drabužių spinta. Vėsūs orai už lango ir šaltis bute niekaip neleidžia suvokti, kad kažkur gali būti per trisdešimt laipsnių karščio. Akiai tie lengvi vasariški drabužėliai dar atrodo keistai. Kiek jų iš tikrųjų reikia? Kiek yra tik mano vaizduotės vaisius, kuris turi žūtbūt sutilpti į 20 kilogramų (įskaitant lagamino svorį)?
Akiniai, kremai, kepurė nuo saulės, pliažo krepšys. Dar maudymosi kostiumas, kurį pirkau iš akies, o kai pasimatavau, jis privertė nevalingai pritūpti – akivaizdu, kad išsitampęs pagal kūno formas, tas drabužėlis pasidarė trumpesnis… Išdava: dvi savaitės be įprasto lietuviško garnyro, vėlyvos vakarienės ir gimtadieniams ar kitomis progomis išpuolančių vaišių.
O kur dar plaukai, nagai, ragai?..
Todėl ir sakau: kodėl mes, moterys, tiek daug dėmesio skiriame tiems užsieniečiams, kuriems esame visiškai nesvarbios, kurie matė visokių: didelių ir mažų, šviesiaplaukių ir juodaodžių, tiesių ir sukumpusių, bet liko gyvi? Pasakysite, kad viskas daroma dėl savęs, kad gerai jaustumeis ir neišsiskirtum iš bendro kontingento. Kad būtum gražesnė nei vakar, užvakar, prieš porą mėnesių, kada lingavai namo su dviem artipilniais krepšiais ir problemų pilna galva… Gal ir taip. Bet šią akimirką, stovėdama prie tuščio lagamino ir mintyse rikiuodama likusius įvaizdžio kūrimo veiksmus, imu širsti. Aš taip ilgai laukiau šitų atostogų, skaičiavau dienas, kurias dar praleisiu prie kompiuterio, o paskui jas iškeisiu į šiltą pietų jūrą, žydinčius krūmus, vaišes ir pramogas su grifu „Allinclusive“, bet štai dabar visa tai mane labiau erzina nei džiugina!
Yra tik viena paguoda: rytoj, numatytą valandą, aš įmesiu lagaminą bagažinėn ir sėsiu į automobilį, kuris pradės mano atostogų kelionę. Nežinau, ar tame lagamine bus viskas, ko gali prireikti, nežinau, ar spėsiu palikti namus tokius, kokius norėčiau, susakyti visus įspėjimus ir pamokymus, kokių pasiliekantiesiems gali prireikti per ilgas (trumpas?) dešimt dienų. Bet jau rytoj aš iškvėpsiu oro gurkšnį kartu su susikaupusia visų metų bei pastarųjų dienų įtampa ir garsiai pasakysiu: „Tegyvuoja atostogos!“
Ir kai jūs, mano mielieji, skaitysite šias eilutes, aš jau būsiu toli – taip toli dar nesu buvusi. Bandysiu atsiimti užtarnautų atostogų dovaną. Žiūrėsiu, uostysiu, ragausiu ją kaip egzotišką vaisių. Ir suvoksiu, kad man visiškai „dzin“, kaip aš atrodau ir ką galvoja aplink mane zujantys užsieniečiai. Aš laisva. Aš niekuo neįpareigota ir neįsipareigojusi, manęs niekas nelaukia ir nieko neliepia veikti. Tada pamažu širdies kamputyje užgims ilgesys. Ir žiūrėdama į turkio spalvos tolį, galvosiu apie namus. Apie draugus. Apie darbą. Net apie seną kompiuterį, į kurį dabar žvelgiu su priekaištu ir neapykanta.
Paskui… Ai, paskui vėl viskas bus iš pradžių. Nėra ko net spėlioti. Nes namuose mes užkoduoti neturėti laiko. Ypač prieš atostogas. Ypač kai lagaminas tuščias, o galva perkrauta. (Rodos, teks išpakuoti ką tik gražiai užrištą vaistų „siuntą“. Arba nelaiku suvalgytas apelsinas kaltas, arba nervai. Priešatostoginis sindromas, kurį bandysiu gesinti įprasta tablete. Daugiau, tikiuosi, neprireiks.)
AUDRONĖ
Atostogų karštinė
