Šiais metais Paulius Pocevičius buvo pripažintas „2018 metų bendruomenės siela“. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Šerkšnėnų seniūnijos Mažaičių kaimo ūkininkas Paulius Pocevičius rajone žinomas ne tik kaip sėkmingas ūkininkas, žemdirbys, bet ir kaip visuomenininkas. Šiais metais jis buvo pripažintas „2018 metų bendruomenės siela“ bei atsisėdo į politiko kėdę – tapo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariu. P. Pocevičius teigia: visi įvertinimai, nominacijos – tai visos bendruomenės, jo šeimos ir jį supančių žmonių nuopelnas.
Apdovanotas ne kartą
Visus P. Pocevičiaus apdovanojimus ir nominacijas turbūt būtų sunku suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vyriškio ūkis 2014 metais buvo pripažintas geriausiu rajone, o P. Pocevičius įvardintas kaip vienas iš geriausių šalies ūkininkų. 2017-aisiais jis nominuotas kaip „2016 m. ūkininkas“, o šiemet pripažintas „2018 metų bendruomenės siela“.
P. Pocevičius nuo 2015 metų vadovauja Žemalės bendruomenei. Daugiau nei prieš mėnesį buvo perrinktas trečiai pirmininkavimo kadencijai. Vien šis faktas parodo, kad žmonės juo pasitiki ir vertina jo nuveiktus darbus.
Šio vyro iniciatyva bendruomenė aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje, rengia ir įgyvendina projektus, kurie padeda gerinti kaimo gyventojų gyvenimo kokybę, skatina bendruomeniškumą. Jis sugeba suburti žmones viešosioms erdvėms tvarkyti bei aktyviai praleisti laisvalaikį. Visuomeniniais pagrindais dirbantis bendruomenės pirmininkas, subūręs iniciatyvius bendruomenės narius, Žemalės kaimo parke pastatė lauko estradą, prie jos įrengta betoninių trinkelių dangos aikštelė. Parke įrengti lauko treniruokliai, prie mokyklos – vaikų žaidimų aikštelė.
Nusipelno visa bendruomenė
P. Pocevičius įsitikinęs, kad nominacija „2018 bendruomenės siela“ turėtų būti skirta visai bendruomenei, o ne jam vienam. Vyriškio įsitikinimu, jis nebūtų pasiekęs puikių rezultatų, jei ne žmonių geranoriškumas ir darbštumas.
Kalbėdamas su „Santarve“, jis pasidžiaugė turintis puikią komandą – bendruomenės tarybą, su kurios nariais vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Darbai būna paskirstomi, niekada nėra viskas užkraunama tik vienam pirmininkui.
Žemalės kultūros centre bendruomenė buriasi per įvairias šventes ir koncertus – Mamos dienos koncertas buvo ne išimtis. Nuotr. iš bendruomenės archyvo
„Problemų nekyla ir su Žemalės bendruomene. Viską atliekame sąžiningai, pateikiame ataskaitas, kur panaudojame surinktas lėšas. Informuojame apie nuveiktus darbus, todėl, turbūt, ir nekyla klausimų ar įtarimų, kad kažką darome negerai“, – kalbėjo P. Pocevičius.
Kaip vieną iš pagrindinių ateities darbų kartu su bendruomene P. Pocevičius įvardijo krepšinio aikštelės įrengimą Žemalėje. Jis taip pat pasidžiaugė, kad vis dar sėkmingai dirba Žemalės pradinė mokykla.
Seks tėvo pėdomis
P. Pocevičius prisiminė, kad nuo vaikystės teko prisidėti prie žemės ūkio darbų. Užaugo gausioje 12 vaikų šeimoje. Gyveno vienkiemyje, netoli Žemalės. Tėvų jau nebėra, liko tik visi broliai ir seserys. Visi baigė vienokius ar kitokius mokslus, tai, ką patys norėjo. Augant pas tėvus teko nemažai ir prie ūkio padirbėti.
Dabar, kai būna vestuvės, jubiliejai, susirenka tiek žmonių, kad šventė atrodo kaip giminės susitikimas – susirenka mažiausiai pusšimtis žmonių.
P. Pocevičius ir pats yra trijų vaikų tėvas – dvynukų Ernestos ir Mindaugo bei jaunėlio Tado. Vyresnieji vaikai šiuo metu yra bebaigią magistro studijas. Mindaugas žada eiti tėvo pėdomis ir po studijų kartu su savo šeima grįžti pas tėvus į ūkį.
Pirmiausia – šeima
P. Pocevičius, pabaigęs Žemalės aštuonmetę mokyklą, įstojo į Plungės statybos technikumą. Po to gavo paskyrimą į Mažeikius. Pirmoje statybos organizacijoje dirbo tik pusmetį, nes, prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiui, pasidarė vis sunkiau su statybos darbais. Nemažai statybinių organizacijų tuo metu žlugo. Tuomet teko 5-erius metus dirbti statybose Kaliningrado srityje. Tačiau po vestuvių su kraštiete Gitana nusprendė mesti komandiruotes ir pasišvęsti šeimai ir ūkiui.
Ūkininkauti jau apie 20 metų padeda ir žmona Gitana. Anksčiau ji Žemalėje dirbo pradinių klasių mokytoja. Šiais metais pora švęs sidabrines vestuves.
Nors P. Pocevičius pripažino, kad ūkininkauti tikrai nesvajojęs nuo jaunystės, bet ir miestas netraukė. Ir dabar sakėsi į miestą tik su reikalais atvykstantis. Paklaustas, ar nekyla minčių viską mesti, palikti vaikams ir pradėti gyventi mieste, atsakė, kad ne. P. Pocevičius teigė abejojantis, ar jis pritaptų prie miesto šurmulio ir vargu ar galėtų mieste rasti darbą.
Randa laiko viskam
Apie dabartinį ūkininkavimą P. Pocevičius sakė, kad tai nėra lengvas užsiėmimas. Ūkininkas yra priklausomas ir nuo besikeičiančių oro sąlygų, ir nuo mokesčių.
„Pavyzdžiui, valdžia sumažino žemės mokestį, bet kurui akcizą padidino. Išėjo toks skirtumas, kad lengvata mokestį sumažino tik keliais šimtais eurų, o padidinus kuro akcizą tenka mokėti keliais tūkstančiais eurų daugiau. Nuo 5 iki 15 procentų padidino ir gyventojų pajamų mokestį ūkininkams. Tai kažin, ar galima kalbėti apie pagalbą ūkininkams“, – savo nuomonę išsakė P. Pocevičius.
Vyras sako per laiką išmokęs viską susidėlioti, kad visur suspėtų, kad užtektų laiko ir laisvalaikiui bei bendravimui su mažąja anūke. Jis taip pat mėgsta kartu su šeima pakeliauti. Išvažiuoja ir į šiltuosius kraštus, ir į ekskursijas. Poilsiauja ir ar čia pat, Lietuvoje.
„Ilgai išvažiuoti negalime – tik kelioms dienoms. Negalime ūkio palikti. Kai mūsų nėra, ūkiu pasirūpina darbininkai, pagelbėja ir vyresnysis sūnus“, – pasakojo pašnekovas.
Pasirinko politiko kelią
P. Pocevičius patikino randąs laiko ir politikuoti, tuo labiau kad, tapus Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariu, yra tarsi įpareigotas dar labiau viskuo domėtis. Turi savo nuomonę.
„Kol kas taryboje viskas nauja. Reikia su daug kuo susipažinti. Gal tik po kokio pusmečio bus galima pasakyti kažką konkrečiau apie politiko darbą. Kol kas dedu tik pirmuosius žingsnius politikos link“, – kalbėjo vyras.
Pašnekovas teigė visada dalyvaujantis tiek vietinės savivaldos, tiek Seimo ir Prezidento rinkimuose. Pašnekovo manymu, būtų geriau, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, išlaikytų dvigubą pilietybę, galėtų išlikti lietuviais.
„Jei ir išvažiavo dirbti arba jei yra kokie sportininkai ir muzikantai, išvykę į kitas šalis, jiems geriau turėti dvigubas pilietybes, kad nekiltų problemų tiek ten gyvenant, tiek grįžus į Lietuvą“, – kalbėjo P. Pocevičius.
