„Karas yra baisus, tave gali nušauti, bet tu gali pasislėpti. O ten nuo nematomo priešo – radiacijos – nepasislėpsi,“ – „Santarvei“ sakė mažeikiškiai, prisidėję prie Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbų.
Dvidešimt penkerių metų senumo įvykius primena ne tik košmarai, bet ir griūvanti sveikata.
IŠVEŽĖ APGAULE
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Mažeikių rajono komiteto pirmininkas Kęstutis Čijunskis ir jo pavaduotojas Vytautas Poškevičius skaičiavo: iš Mažeikių rajono likviduoti sprogimo padarinių buvo išsiųsta arti 200 vyrų. Dauguma jų į pavojingą vietą buvo išvežti apgaule.
Buknaitiškis V. Poškevičius šaukimą atvykti į karinį komisariatą gavo 1987-ųjų kovo aštuntąją. Tuomet vyrui nė minties nebuvo, kad vykstantieji į „mokymus Kaliningrade“ šios žemės nepasieks. Jis dar kiek ir apsidžiaugė: aplankys ten tarnaujantį brolį.
„Tiesą sužinojome nuvežti į Joniškį. Prigėrė vyrai… Juk važiavome į nežinomybę, stresas velniškiausias. Apie baisumus Černobylyje per tuos metus jau buvome šį tą nugirdę. Iš Joniškio vežė į Rygą, įvarė mus į pirtį, savo drabužius sudėjome į maišelius, užrašėme ant jų adresus, ir išsiuntė juos namiškiams. Ir tada – į geležinkelio stotį,“ – vyras istoriją „Santarvei“ pasakojo net valandų tikslumu, kada kas vyko.
K. Čijunskis taip pat buvo iškviestas į „mokymus“ – tik į Sankt Peterburgą. Vyras pasakojo, jog jokių abejonių nekilo, nes tokių mokymų atsargos karininkams kartkartėmis būdavę.
NUGALĖJO BAIMĖ
Prisiminę prieš dvidešimt penkerius metus įvykusią tragediją, vyrai akcentavo, kad į Černobylį buvo vežami įvairiausių profesijų, išsilavinimo žmonės.
Statybos inžinieriumi dirbęs V. Poškevičius iki šiol negali ištrinti mediko iš Kauno vaizdo. Po darbo nuo radiacijos nudegusiame miške į palapinę grįžęs vyriškis garsiai pravirko.
„Stojo tokia įtampa, kad neiškentę vyrai vienas po kito ėjo lauk. Jeigu pats daktaras verkia? Tada suvokėme, į kokį baisumą mes esame atvažiavę,“ – prisiminė pašnekovas.
Atominės elektrinės aplinkoje V. Poškevičius buvo atsakingas už gaisrines. Jei būtų naujas sprogimas, būtų tekę gesinti. O kol jo nebuvo, teko plauti radiacijos paliestą aplinką.
„Jūsų darbas buvo – plauti mūsų radioaktyvias mašinas. Atvažiuodavome su žiauriai švytinčiomis mašinomis, o jums tekdavo mazgoti,“ – darbų pasiskirstymą patikslino K. Čijunskis.
Paskyrus būrio vado pavaduotoju technikos klausimams, vyrui teko dirbti vos už keturių penkių kilometrų nuo reaktoriaus.
„Daug žmonių ten būdami pasimetė, juos nugalėjo baimė. Bet ar gyvensi su baime, ar ne, tas pats – dirbti reikia,“ – sakė rajono komiteto pirmininkas.
SLĖPĖ DUOMENIS
„Santarvės“ pašnekovai pokalbio metu vis kartojo: „Baisu…“ Tačiau supranta, kad gyvenimo radioaktyvioje aplinkoje nepatyrę žmonės to siaubo negali nė įsivaizduoti.
„Karas yra baisus, tave gali nušauti, bet tu gali pasislėpti. O ten nuo nematomo priešo – radiacijos – nepasislėpsi,“ – dėl patyrimų apgailestavo V. Poškevičius.
Po kelis mėnesius Černobylio apylinkėse praleidę vyrai pasakojo, kad burnoje jausdavo metalo skonį. O spengimas ausyse, šaltas prakaitas ir visu kūnu „bėgiojančios skruzdėlytės“ pranešdavo, kad atėjo ten, iš kur reikia kuo greičiau bėgti – ten būdavo aparatais neišmatuojama radiacija.
„Prietaisai buvo vaikiški: padaryti taip, kad vyrus nuramintų. Tiesos nerodydavo,“ – patikino mažeikiškiai.
Spaudimą slėpti duomenis tiesiogiai patyrė ir K. Čijunskis.
„Žmogus galėjo surinkti tam tikrą dozę radiacijos. Dalinio vadovybė draudė rašyti realius rodmenis, mat pasiekus maksimumą, žmonės turėjo būti demobilizuoti. Laikantis vadovybės nustatytų normų, per kelis mėnesius užfiksuota dozė realiai būdavo penkis septynis kartus didesnė,“ – aiškino vyras.
Mažeikiškiai įsitikinę: jei ne nelaimė atominėje elektrinėje Japonijoje, apie dvidešimt penkerių metų senumo įvykius nebūtų taip garsiai kalbama.
LIEKA KOŠMARUOSE
Mažeikiškiai pasakojo, kad radioaktyviais teršalais užterštoje teritorijoje turėjo jau kažkiek pravalytų takų, kuriais vaikščioti buvo saugiau.
„Jei paeisi nuo nuvalyto takelio į šoną savo reikalais, gali ir negrįžti,“ – paaiškino vyrai.
To negalėjo žinoti iš tuščių kaimų, miestų atbėgantys šunys.
Nuo mažumės keturkojus mylintis K. Čijunskis tokių draugų vis įsitaisydavo. Tačiau neilgam: vos gimę šuniukai šniukštinėdavo po visą teritoriją ir tempdavo daugiausia dvi savaites…
Vyrai saugojosi savo iniciatyva: aparatais tikrindavo drabužius, patalynę.
„Jei šviečia, meti lauk arba atiduodi į valyklą. Nors, žinoma, kiekvieną dieną nebuvo galimybių keisti,“ – kalbėjo vyrai.
Abu „Santarvės“ pašnekovai atsidūsta: prisiminimai ir patyrimai per dvidešimt penkerius metus niekur nedingo. Jie dažnai atsispindi košmaruose.
KEITĖSI ORGANIZMAS
Apie Černobylyje praleistus mėnesius kasdien liudija griūvantis organizmas.
V. Poškevičius įvardijo anų dienų kainą: du infarktai, išimta tulžies pūslė, nuolat atsirandančios skrandžio opos… Nežinia, kokia problema atsiras rytoj.
Tą patį atliepė ir jo likimo draugas: „Viskas blogėja, o nežinai kodėl. Daugeliui atsisako kojos. Be to, grįžę iš Černobylio mes visi pradėjome pūstis, nors maistas ir nepasikeitė. O buvome nestambūs žmonės“.
Vyrai apgailestauja, kad atkūrus Nepriklausomybę, iš valstybės jie neteko pagalbos taisyti sveikatą.
„Perdėto dėmesio juk niekas ir nenori. Tiesiog norime pagalbos. Juk neima žmogus ir neišsigalvoja ligos,“ – pabrėžė mažeikiškiai.
Visuomeninio judėjimo „Černobylis“ nariai neturi lėšų ir katastrofos metinėms paminėti. Užtat pasinaudojo proga ir likimo draugus sveikina per „Santarvę“.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo.: V. Poškevičius (kairėje) ir K. Čijunskis įsitikinę: jei ne nelaimė Japonijoje, apie katastrofą Černobylio atominėje elektrinėje dabar tiek daug nebūtų kalbama.
Vyrams teko dirbti vos keli kilometrai nuo reaktoriaus.
