Dailininkę tapyti paskatino senelės manų košė

Rimos ir Boriso Sadauskų galerijoje Žemaitijos gatvėje atidaryta telšiškės dailininkės Vaidos Znotinienės tapybos darbų paroda.
Moteris sakė, kad savo darbus Mažeikiuose eksponuoja jau antrą kartą, o iš viso dailininkei – tai jau septintoji paroda.
NEMĖGSTA VIEŠUMOS
Surengti parodą savo salone dailininkę iš Telšių paskatino salono šeimininkė Rima Sadauskienė, su kuria V. Znotinienė drauge studijavo. Telšiškė sako, kad savo darbų viešai demonstruoti nemėgstanti ir gėdijantis, nes jie, anot menininkės, lyg asmeninis dienoraštis, kurio svetimiems rodyti nesinori.
„Jei čia būtų kas nors abstraktaus, visai kas kita. O mano kiekvienas darbas – skausmingas, kadangi juos tapydama išgyvenu tam tikrą sielos būseną. Jei aš būčiau absoliučiai laiminga, negalėčiau nieko nupiešti“, – prisipažino V. Znotinienė.
Pasak jos, yra neigiančių alegorinę mintį, kad dailininkai dirbti gali tik būdami alkani, nepavalgę, bet iš tiesų yra būtent taip: būdama soti, telšiškė nieko negalėtų nutapyti, nes nuolat turi būti koks nors išgyvenimas, nuolat reikia kažką jausti.

DOMINUOJA ŠVELNIOS SPALVOS
Daugiau tapyti V. Znotinienė pradėjo neseniai, tada, kai pamatė, jog jos darbai žmonėms patinka. Didelė paskata buvo tai, kad jos darbai pirmiausia buvo įvertinti ne lietuvių, o danų.
Šios šalies žmonės jos paveikslus matė jau dukart: vienoje parodoje juos eksponavo drauge su kitais lietuvių dailininkais, o prieš dvejus metus Danijoje buvo surengusi ir personalinę parodą. Užsienyje liko aštuoni telšiškės paveikslai: keletą jų nupirko viena šeima, o paskui dar keletas lietuvės drobių atsidūrė jų draugų kolekcijoje. Už paveikslus danai siūlo trigubai daugiau, nei jie įvertinami Lietuvoje.
„Lietuviai sakydavo, kad mano darbai – kažkokia makalynė. Nemėgstu piešti vien berželių ir gulbių. Mano darbai nebūtinai turi būti gražūs, stengiuosi dirbti kiek kitaip: nepatinka grynos ryškios spalvos, nes tai primena Kaziuko mugę. Man patinka prislopintos, prigesintos spalvos. Dominuoja geltona spalva ir daug jos atspalvių. Mėgstu šiltas spalvas, bet pasitaiko ir nukrypimų, kartais net iki žiaurumo“, – sakė pašnekovė.

MOKĖSI IŠ SENELĖS
Talentą spalvoms dailininkė sakė paveldėjusi iš močiutės. Ši labai gražiai mezgė, mokėjo puikiai derinti spalvas. Vaidai patikdavo žiūrėti į spalvotus siūlų kamuoliukus, ji jau tada matė, kas dera ir kas – ne.
Kodėl pradėjo tapyti? Telšiškė pasakoja dar vieną vaikystės istoriją. Nors nekenčia košių, senelės išvirtą manų košę valgydavo vien todėl, kad dviejų lėkščių dugne būdavo paveikslėliai. Vienoje – ančiukai, kitoje – kačiukai.
„Tad ir stengdavausi kuo greičiau košę išvalgyti, kad tik galėčiau pamatyti, kas yra ant dugno. Taip ir su drobe. Su pieštuku nedarau jokių eskizų. Kai pradedi tepti dažus, žinai, kad turi kažkas išeiti. Ir tai norisi kuo greičiau pamatyti“, – pasakojo dailininkė.
Prie vieno paveikslo sėdėti po keletą savaičių V. Znotinienė sakė negalinti. Pasak jos, tapymas gali trukti ir dvylika valandų, dirba iki nuovargio, išsekimo, nes norisi kuo greičiau išreikšti susikaupusias mintis.

PAVEIKSLAI LYG VAIKAI
Dailininkė neapsiriboja kasdienybe, stengiasi išrasti ką nors nauja, nuolat tobulina tapybos techniką, ieško naujovių. Tada, pasak jos, jauti nuolatinį profesionalumo augimą.
Darbuose V. Znotinienė sakė siekianti lakoniškumo. Anot jos, Hemingvėjus dėl to rašė stovėdamas. Iš piešinių menininkė stengiasi išmesti viską, kas nereikalinga. Čia turi likti tik tai, kas svarbiausia. Burbuliukų ar gėlyčių dailininkė sakė nemėgstanti.
Telšiuose V. Znotinienė turi savo saloną, jame nuolat lankosi žmonių, bet Vaidos darbų jie nemato, kadangi šie nusukti į sieną. Parodo juos tik tiems, kas labai domisi.
„Paveikslai – lyg mano vaikai. Gal jie gražūs tiktai man, nes jie mano. Bijau, kad kas nors išsityčios, nesupras.
Pasitaiko, kad žmonės lygstasi dėl paveikslų kainos. Nesu materialistė, tad jei matau, kad žmogui paveikslas patinka, galiu parduoti ir pigiau. Tada žinau, kad naujas šeimininkas mano vaiką rūpestingai globos ir prižiūrės. Nenoriu, kad jis patektų pas pamotę“, – teigė parodos autorė.

JAUDULIO NEPASLĖPSI
Į parodą Mažeikiuose menininkė sakė nežadėjusi atvežti visų savo darbų, bet kadangi jie sutilpo ant vienos sienos, raginama galerijos savininkų, ryžosi. Keletas paveikslų jau prieš parodą buvo parduoti.
Per parodų atidarymą Telšiuose dailininkė sakė labai jaudinusis. Tiesiog stovėjo kamputyje ir stebėjo.
„Čia manęs nelabai kas pažįsta, tad jaučiuosi kiek kitaip. Bet jausmas vis tiek toks, lyg eičiau pas dantų gydytoją. Tai ne fizinis skausmas, o moralinis. O šis kartais būna ir didesnis“, – prieš pat atidarant parodą sakė V. Znotinienė.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Dailininkę V. Znotinienę (kairėje) pasveikino ir galerijos savininkai R. ir B. Sadauskai.