Buvau rojuje. Ir tas rojus nieko bendra neturi su sapnais, nes jų aš apskritai neprisimenu. Rojaus vardas – Alanija. Antalijos regionas, Turkija, trys valandos kelio nuo Vilniaus lėktuvu plius dar šimtas su trupučiu kilometrų nuo oro uosto.
Tik nepamanykite, kad turizmo agentūra užsakė reklaminį straipsnį. Dešimties dienų poilsį prie Viduržemio jūros rojumi pavadinome mes pačios, penkios moterys, pabėgusios į šiltus kraštus nuo darbų, vaikų, vyrų ir puodų. Gal net ne pabėgusios, o maloniai išleistos (ir namiškiams kartais reikia pakeisti gyvenimo pobūdį).
Prisipažinsiu, tos kelionės laukiau kaip skautų stovyklos, bet su atitinkamu nerimu (kiekviena mūsų turi savų kompleksiukų ir fobijų). Grįžau daugelio jų atsikračiusi, giedresniu veidu, linksmomis akimis ir visiškai atsipalaidavusi. Gyvenimas atrodo gražus – ir ne todėl, kad save įtikinėčiau, o iš tikrųjų gražus. Žinau, kad ta būsena praeis, kaip praeina daugelis būsenų, tačiau tingių atostogų terapija, atrodo, suveikė visu šimtu procentų. Kirba mintis, kad visas moteris reikėtų prikalbinti, suagituoti ar net prievarta ištremti ten nors porai savaičių. Kad pasijustų moterimis.
Ir dar viena sąlyga – kelialapis turi būti su sąlyga „Viskas įskaičiuota“. Jokių buities rūpesčių, jokio galvos skausmo, išskyrus vieną: kaip šiandien rengtis, ką valgyti iš gausios pasiūlos ir ką įdomaus nuveikti. Galvoje – skersvėjis, išpūtęs nuolatinius „reikia“, „privalau“, „kaip nusibodo“, taip pat skaičius, vardus, faktus, planus ir perspektyvas. Nėra nei mėnesio, nei savaitės dienų, tik nesibaigiantis šeštadienis (nesakau „sekmadienis“, nes tą šventą dieną, po pietų, nevalingai imdavau planuoti savaitės darbus).
Dabar apie tai, ką reiškia sąvoka „pasijusti moterimi“. Ji net nieko bendra neturi su kokiais nors amūriškais nuotykiais, tad sutuoktiniai gali miegoti ramiai. Tai iš tikrųjų kūno puota, kuriai čia, savo mieluose namuose, mums nuolat pritrūksta laiko arba pinigų. Kartais – ir vieno, ir kito. Tau šviečia saulė, bet jei ji per ryški, bus maloniai išskleistas skėtis. Tau šypsosi visas aptarnaujantis personalas, kuris ilgainiui įtikina, kad viešbučio darbuotojų laimės ištakos – tavo gera nuotaika, lyg nuo gyvybės vandens atsigaunanti oda, žėrinčios akys ir platus šypsnys.
Nors personalas, rodos, dirba be perstojo, sukasi aplinkui iki vėlyvos nakties, iš ryto jis vėl gyvas, šviežutėlis, mandagus ir paslaugus. Gali nemokėti nė vieno žodžio, gali mokėti šiek tiek angliškai, vokiškai, rusiškai, gali kalbėti tik gimtąja kalba – viskas tiks. Už viešbučio ribų blogiausiu atveju turkas prekeivis išsitrauks kalkuliatorių, kad „pabendrautume“ – tas bendravimas panašus į skaičių mūšį: jo kaina, mano kaina, ir t. t.
Jei nepatingėjai ir išmokai kelis turkiškus žodžius, gali pasisveikinti, padėkoti, šalia visiems žinomo mosto dar palinkėti sveikatos, atsisveikinti iki rytojaus, gali išvysti ir tikrą – ne turistams nudailintą, o nesurežisuotą šypseną. Visi mėgstame pagarbą savo tautai, kalbai, papročiams. Gal todėl į viešbučio baro viršininką, kuris tris vakarus sistemingai klausė ir užsirašinėjo po vieną lietuvišką frazę, ėmėme žiūrėti kaip į seną pažįstamą. Lingvistinius mokslus Darlingas (mūsų prisegta pravardė) užbaigė fraze „Aš tave myliu“, kurią kiekvienai ištarė maloniai atsisveikindamas. Įsivaizduoju, kaip nustebs kokia nors lietuvaitė, sutikusi lietuviškai kalbantį turką. Na, gal ne visiškai laisvai kalbantį, bet žinantį, kas svarbiausia…
Legendos apie tenykščių vyrų įkyrumą – mitas. Alanija – miestas, kuriame gyvena šimtas tūkstančių gyventojų ir yra daugiau nei penki šimtai viešbučių. Vasarą gyventojų skaičius išauga kelis kartus. Vietiniai stipriosios lyties atstovai per sezoną prisižiūri ir prisibendrauja su galybe įvairiausio sudėjimo, plauko, odos spalvos damų, tad gal todėl gatvėje nepuola nei pirštis, nei grobti, nei prievartauti. Nors buvome prisiskaičiusios visokių patarimų, nereikėjo po Alaniją vaikščioti nudūrus akis ar nutaisius ryklio šypseną. Ir šypsotis galima, ir maloniai atsakyti – tai mūsų sutikti žmonės priėmė kaip mandagumo ženklą. Dėmesys? Taip, jis atvirkščiai priešingas lietuvaičiams būdingam atsainumui, abejingumui arba arogancijai – kompleksuotų šiauriečių savigynos, savotiškos mimikrijos formai.
Todėl ir išnyksta čia išpuoselėti kompleksai – taip pat savigyna. Ir be jokių amūrų, glamūrų – tiesiog nuo saulės, vėjo, turkio spalvos vandens, malonių bei galybės laiko, kuris visas ir visiškai tavo.
Taip dar nėra buvę. Todėl ir sakau – rojus. Ir kuriu kitų metų planus, kuriuos įgyvendinti imsiuos jau gruodį ar sausį. Nes ir ruošiantis į rojų neverta pamiršti turkiško žodžio „indirim“, arba nuolaidos.
AUDRONĖ
