Žodis šypsnį prikelia, žodis širdį nušviečia, – taip mano nedidelio Veiviržėnų miestelio mokytoja Margarita Sūdžienė, savo mokinių, giminių, draugų ir kolegų jau seniai nebestebinanti nuoširdžiomis, savyje išnešiotomis eiliuotomis dovanomis. Gimtadienio ar jubiliejaus, išleistuvių ar net kolegės vaikaičio gimimo proga…
ŽODIS VERTINGESNIS
UŽ DAIKTĄ
Pati mūsų rašinio herojė, Klaipėdos rajono Veiviržėnų vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Margarita Sūdžienė sako nesanti lepinama ypatingomis dovanomis. Vyras Dovydas dovanojąs dažniausiai malonias smulkmenėles, vaikai – knygas. Na, o savo artimiesiems, mokiniams, kolegoms ji dažniausiai dovanoja eiliuotas mintis. „Nepretenduoju į poetes, todėl nelaikau tai kūryba – tiesiog stengiuosi tai, ką norėčiau pasakyti žmogui, gražiai sudėlioti ir užrašyti“, – savikritiškai savo pomėgį vertina mūsų pašnekovė.
O viskas prasidėjo nuo sveikinimų draugams. Kaip prisimena, kolegė Bernadeta buvusi tikra meistrė surasti žodžius ir juos pritaikyti konkrečiam žmogui. Kartą pamaniusi, jog galima ir pačiai pabandyti ką nors sukurti.
„Dabar jau visi taip įprato, kad būtų keista, jei gimtadienio ar kita kokia proga to nepadaryčiau“, – prisipažįsta Margarita.
Nežinia, kurios gula lengviau – saviems vaikams, vyrui ar draugams, giminėms, kolegoms. Bet patikina, jog dažniausiai tai būna ne vien jos mintys apie sveikinamą žmogų: „Artėjant kokiam nors jubiliejui ar progai, ne tik pati įsigilinu, bet ir jį supančius bandau išsiklausinėti: kaip vertina, už ką brangina, kas tam žmogui gyvenime svarbiausia. Todėl tai būna visų mintys“.
Kaip ir šios buvusiam vadovui: „Nors nepakeičiamų žmonių nėra,/ Mums Jūsų smarkiai trūksta./ Mes neapaugom samanom, bet va – / Minties sparnai palūžę džiūsta“. Arba artimai draugei: „Šią naktį sprogo žvaigždė,/ Pabiro mažos žvaigždelės./ Gal mūsų norus girdės? /Prašėm lengvumo Bernelei./ Lengvo buvimo namie,/ Lengvo mokyklon kelio…/ Šią naktį sprogo žvaigždė/ Ir spindi viltim Bernelei/. Kad kojos nešios lengvai,/ Kad mintys bus aštrios kaip stiklas,/ Kad bus išganingi draugai,/ O vargas ir uždarbis tikras…“
IEŠKO GERUMO
Nenuostabu, kad Margaritos sukurtus eiliuotus sveikinimus žmonės brangina ir saugo, kai kurie net įsirėmina ir garbingiausioje vietoje pasideda. „Nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų ko nors savyje gero. Net labiausiai kitų nemėgstamas, galbūt dažnai kritikuojamas… Juk šventė tam ir yra, kad surastum tą gėrio grūdą ir išryškintum jį, parodytum kitiems ir pasakytum jam pačiam. Iš kiekvieno ir pati atrandu ko pasimokyti“, – sako jau 35 metus kitus ne tik anglų kalbos, bet ir gyvenimo išminties mokanti Margarita.
Dovanoti posmus savo auklėtiniams rugsėjo 1-osios ir paskutinio skambučio proga jau taip pat tapo tradicija. Juose – auklėtojos mintys apie savuosius, jos akyse augančius ir bręstančius.
Juose – viltys ir linkėjimai išleidžiamiesiems, „putojantiems žaliu, jaunu krauju“: „Kaip viskas paprasta: užaugot!/ Žali sparnai, jauni, pavasariniai,/ Suplėšę pančius pumpuro vaikystės,/ Neišsiskleidę, lukšto nenutrynę,/ Plasnoja – skristi, tuoj pat skristi! (…) Kaip bus paskui – tegul taip būna!/ Ši valanda – trapi giesmė jaunystės./ Mes klausom jos širdim ir kuždam – „skriskit!“/ Te išsipildymo žvaigždė slaptoji/ Jums niekad, niekad nemeluoja“.
MAMA, MOČIUTĖ
IR ATSISKYRĖLIO
ŽMONA
Gero žodžio ir meilės Margarita Sūdžienė negaili ir patiems artimiausiems: keturiems vaikams, marčioms, vaikaičiams bei vyrui Dovydui. Visais jais moka pasidžiaugti: ne tik vyriausiuoju sūnumi Marku, lazerinės fizikos specialistu, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto gamtos mokslų daktaru, jau gavusiu pasiūlymą dirbti Japonijoje ir Škotijoje, bet ir antruoju – Mantu, likusiu arčiausiai mamos ir dirbančiu norvegų firmoje vadovu. Savo talentinguoju, nors, kaip pati sako, vis tebesiblaškančiu muzikantu, džiazmenu Mariumi ir ilgai laukta vienintele dukra Mintaute. Ši, baigusi psichologijos studijas, liko, kaip ir Markas bei Marius, Vilniuje. Na, o sutuoktinis Dovydas jau 16 metų iš bendrų 35-erių – už poros dešimčių kilometrų nuo Veiviržėnų, Šilutės rajone, Jurgaičių kaime. Gražioje, lyg iš paveikslėlio gamtoje, savo gimtinėje. Margarita neprotestuoja, nes supranta, kad jos Dovydas – „karalius, Ašvos pagimdytas“, numirtų be „savo svajom paramstytos karalystės“. Taip ji pavadino Jurgaičių vienkiemį 60-mečio proga Dovydui skirtose eilėse. Todėl vasarą sėda ant dviratuko ir pati skuodžia į tą karalystę, o žiemą savaitgaliais rieda autobusu, brenda per pusnis miško keleliais. Mat ten „rasos rytais kojų pėdsakus rašo, nurimus širdis apviltų atsiprašo“, ten „medžiuose dvasios gyvųjų gyvena ir saugančios protėvių vėlės plevena“.
MEILĖS MOKĖ KNYGOS
IR GYVENIMAS
Pabūna vienkiemio tylumoje, pailsi nuo mokyklos triukšmo ir vėl atgal į namus Veiviržėnuose. „Nežinau, ar galėčiau visąlaik Jurgaičiuose gyventi. Man reikia žmonių“, – prisipažįsta Margarita, šiandien turinti vis didėjantį artimųjų būrį ir gerų, nuoširdžių draugų.
O buvo, kai žmonių artumo ir meilės labai stigo. Nuo penkerių metų ji augo vaikų namuose. Ne vienuose, bet visuose net naktinės auklės dėmesiu tekdavo su kitais dalintis. „Jei ant lovos atsisėsdavo, tapdavo tavo… Poreikis, kad kas nors mylėtų, buvo toks didelis, o dovanojančiųjų meilę – tiek nedaug“, – prisimena Margarita.
Todėl visko, ir meilės, tekę mokytis iš knygų. „Labai daug skaitėme, dėl knygos eiles sudarydavome. Jos ne tik mokė, bet ir grūdino“, – prisimena Margarita.
Jose ieškojo idealų. Vaikystėje ir jaunystėje sudarinėdavo sąrašą žmonių, kurie jai galėtų būti gyvenimo pavyzdžiu. Tai buvo ir knygų herojai, ir Saugų vaikų namų pionierių vadovė, vėliau tapusi žymia dailininke Ieva Labutytė, ir universiteto dėstytoja. Šiai jau būdama dviejų sūnų mama parašė laišką, bet taip ir neišdrįso išsiųsti: „Pagalvojau, ar kuklu man, anuomet tikrai varganai studentei, tikėtis, jog atsimins. Gal ji net pati nenutuokė, koks buvo svarbus žmogus mano gyvenime“.
Ir dabar mokytoja Margarita, perskaičiusi poezijos ar prozos knygą, sėda prie stalo ir rašo tai, kas jai plaukia iš širdies. Mintis, atėjusias skaitant ir jau knygą padėjus į šoną. „Tie mano įspūdžiai – lapeliuose, bet jie man pačiai brangūs. Gal reikės kada į krūvelę surinkti“, – lyg pasižada.
Būtų gerai, kad neišsibarstytų ir kiti jas išgirstų, nes mintys apie tai, kas mums visiems svarbu. Lyg atsakymų ieškojimai į klausimus, kurie jaudina mokytoją, motiną, tiesiog mąstantį, ne pasroviui plaukiantį žmogų.
Irena KASPERAVIČIENĖ
Stasio ŠEŠTAUSKO nuotr.
