Profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Balsys. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Pokalbis su profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Rimantu Balsiu
– Kur mitologinio pasaulio struktūroje yra žmogus – užtikrintas centras ar periferija?
– Mėgindami atsakyti į šį klausimą, turėtume aptartį antropogeninius baltų mitus. Deja, tegalime pasiremti tik XIX–XX a. pr. tautosakiniais šaltiniais. Lietuvių etimologinėse sakmėse randame dvi žmogaus kilmės (o sykiu ir vertės) versijas. Dalis sakmių pasako, kad Dievas žmogų nulipdęs iš žemės ar molio, o po to įpūtęs jam dvasią. Šis motyvas pernelyg nesiskiria nuo biblinio pasakojimo, tačiau visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės turėjo pirmojo žmogaus „nulipdymo“ versiją, nes ją turi daugelis pasaulio tautų (tarp jų ir nemažai izoliuotų tautų). Šios sakmės rodytų, jog žmogus – planingos ir sąmoningos Dievo veiklos rezultatas. Ir dar – žmogus ne tik Dievo, bet ir Žemės vaikas.
Tačiau lietuvių tradicijai priklauso ir žmogaus atsiradimo iš Dievo seilių versija: Dievas kadaise ėjęs „pavandeniu“ savo reikalais ir nusispjovęs, o grįždamas atgal pamatęs kažkokią būtybę, pasirodo, atsiradusią iš jo spjūvio. Vienoje sakmėje taip atsiranda du žmonės, vyras ir moteris, kitur – tiesiog žmogus. Šios sakmės mums prikišamai byloja, jog žmogus – tai tik atsitiktinis begalinės Dievo kūrybinės galios produktas. Kad ir kaip ten būtų, XIII–XVII a. užfiksuoti ritualai, aukojimai, maldos, tikėjimai, o iš dalies ir XVIII–XX a. papročiai rodo, jog bet kokie žmogaus veiksmai buvo įmanomi tik dievų sankcionuotais būdais.
– Šiandien žmonių santykį su gamta reguliuoja įvairūs įstatymai. Kaip buvo istoriniais laikais?
– Nuo seniausių laikų gimimas (moters vaisingumas) siejamas su žemės vaisingumu ir derlumu (plg. ola įsivaizduojama kaip žemės įsčios. Niekas nemiršta, o tik laikinai pasitraukia iš šio pasaulio, kad vėl į jį sugrįžtų (plg. su mitu apie žmogaus nulipdymą iš žemės). Religinė esmė: kūdikio pradėjimas ir pagimdymas yra pavyzdinio akto, kurį įvykdė žemė, mikrokosminės versijos. Išlikęs paprotys gimusįjį (kaip ir mirštantįjį) paguldyti ant žemės, liudijantis žmogaus ir žemės tapatybę (plg. žmogaus ir žemės etimologiją – žmogus – žemiškas, žeme vaikštantis). Iš čia radosi tikėjimai, jog užkasimas į žemę (griovį, olą, duobę ir pan., taip pat perlindimas pro drevę, keistai suaugusia šaka) – ritualas tolygus žmogaus gimimui iš naujo, teigiantis, kad žmogaus kitas žmogus negali pataisyti, reikia pakartoti (imituoti) gimimą, dalyvaujant pačiai motinai žemei.
Iš XII–XVII a. rašytinių šaltinių galime spręsti, jog tuo metu visa gyvenamoji aplinka (žemė, vandenys, miškai ir t. t.) skirstyta į sakralią ir profanišką, t. y. teritorijos, kuriose reziduoja dievai ir mirusieji protėviai, ir čia leistina tik ritualinė elgsena, ir teritorijos, kuriose, atlikus metinius ritualus, leidžiama ūkinė veikla. Elgesio su gamta kodeksas didžia dalimi išliko tautosakoje (pasakose, sakmėse, tikėjimuose, patarlėse). Pateiksiu vieną kitą pavyzdį: „Nespjauk į vandenį – mirusiems tėvams akis prispjausi“, „Jei spjausi į ugnį ar šlapinsies ant laužo – po mirties reikės laižyti karštą akmenį“; „Jei išdraskysi kregždžių lizdą – strazdanom apteksi“, „Jei nušausi gandrą arba išardysi gandro lizdą – namai sudegs“, „Jei sodyboje išpjausi kitų sodintus vaismedžius – mirsi“ ir t. t.
– Paminėjote ritualinę elgseną. Ar iki mūsų dienų išliko tokios ritualinės elgsenos pėdsakų?
– XIX–XX a. išliko gausybė ritualinės elgsenos pėdsakų, liudijančių, kaip buvo reglamentuojamas žmogaus elgesys gamtoje (kada galima arba draudžiama žuvauti, medžioti, kirsti medžius, arti žemę, kūrenti laužus, kada leistina maudytis, bėgioti basomis, kaip elgtis nukirtus medį ir pan.). Ritualinę elgseną liudija ir išlikusios maldelės, kuriomis kreipiamasi į žemę, ugnį, vandenį, miškų dvasias ir kt. Tipiškas pavyzdys – sukalbėjus poterius, bučiuoti žemę, o pabučiavus kreiptis į ją maldele: „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi“. Dzūkijoje užrašytos maldelės, skirtos miškų ir juose augančių gėrybių globėjams: „Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanėli, aš gyrelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Eidamas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuogautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“. Panašių pavyzdžių į jaučio odą nesurašysi.
– Kiek pagrįstas teiginys, kad pirmosios mūsų protėvių dievybės buvo patys gamtos objektai?
– Teiginiui „pirmosios dievybės buvo patys gamtos objektai“ būčiau linkęs nepritarti. Prisiminkime, jog pats pirmasis autorius, perteikęs žinių apie baltų dievus – Publijus Kornelijus Tacitas, dar 98 m. e. metais „Germanijoje“ rašė: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britų. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemonė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty“.
Klaidingas ir klaidinantis požiūris, jog mūsų protėviai kaip dievus garbino medžius, skaidrius vandenis, paukščius, žvėris, dangaus šviesulius, radosi iš XI–XIII a. autorių – A. Bremeniečio (apie 1075 m.), popiežiaus Inocento (1199), O. Porderboniečio (1220 m.) ir kt., kurie, suprantama, buvo ir kitataučiai, ir kito tikėjimo, aprašymų. Šiandien jau argumentuotai įrodyta, jog baltai garbino ne pačius gamtos objektus, o per juos besireiškiančias, pasiekiamas arba juose reziduojančias dievybes. Vienas tokių argumentų – M. Pretorijaus aprašas, liudijantis, kodėl ir kaip medis (taip pat ir kitas gamtos objektas) gali tapti kulto objektu. Teigiama, jog vaidila, suradęs tinkamą medį, turėdavo pasninkauti tris dienas ir tris naktis ir šaukti savo dievą, idant jis įžengtų į medį, suteiktų jam, t. y. medžiui, šlovę, kad žmonės per tą medį galėtų kreiptis į dievą pagalbos.
– Ar šiandieninio bėgančio, skubančio, gausiai vartojančio ir dar gausiau vaitojančio žmogaus sąmonėje yra likę senosios pasaulėjautos pėdsakų?
– Manau, kad taip. Iškilioji Jurga Ivanauskaitė kadaise taikliai yra pastebėjusi, jog „dažnas lietuvis vis dar tebėra Kalėdų ir Velykų katalikas“. Tad ir šiandien mūsų pasaulėjautoje vis dar gausu XVI–XX a. pr. gyvavusio „liaudiško pamaldumo“, kuriame sumišę ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios religijų elementai. Tokios pasaulėjautos apraiškos – pastaraisiais dešimtmečiais (dešimtmetį) atsiradęs poreikis per šventes įsižiebti žvakę, o namuose įsirengti židinį; suaktyvėjusi migracija į sodybas, t. y. į ramų, natūralios gamtos prieglobstį, garinių pirčių renesansas ir t. t. ir t. t.
Apstu mūsų kasdienybėje bei šventėse ir iš prigimtinės religijos išlikusių ritualinės elgsenos reliktų. Čia prisimintina, kad mitai sunyksta kur kas greičiau nei ritualai, t. y. veiksmas vis dar atliekamas (nes taip darė tėvai ir tėvų tėvai), o štai tos elgsenos aiškinimas dažniausiai yra arba visiškai nebežinomas, arba smarkiai pakitęs, įgavęs visai naujų simbolinių prasmių. Pavyzdžiui, takas mirusiojo šarvojimo vietos link vis dar barstomas eglišakėmis; Kūčių vakarą ant stalo (po staltiese) dedama šieno; per Velykas daužiamasi kiaušiniais; ant Kalėdų ir Velykų stalo patiekiama rūkyto ir virto kiaulės kumpio ir t. t.; bemaž visi žino, jog per slenkstį negalima sveikintis, o pirmą kartą pamačius gandrą reikia verstis kūlio ir t. t. ir t. t. Visi išvardintieji pavyzdžiai – ritualinės elgsenos reliktai. Deja, daugelis apie jų prasmę dažniausiai neturi laiko susimąstyti.
