Gintautas Alekna: „Būtina pakelti kultūrinio gyvenimo lygio kartelę“

Prieš porą metų grįžęs iš ekspedicijos Gintautas Alekna sulaukė ir
Mažeikių rajono savivaldybės mero Vidmanto Macevičiaus dėmesio.

„Santarvė“ tęsia pažintį su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Šį kartą pristatomas Gintautas Alekna.
Nominuotas mažeikiškis – teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, bendrijos „Lemtis“ narys. Ši premija buvo paskirta 2007 m. – už tautos istorijos puoselėjimą ir išsaugojimą.

Ekspedicijų rengėjas ir dalyvis

G. Alekna gimė ir augo Jurbarko rajone. Baigęs aštuonmetę mokyklą studijavo Vilniaus politechnikume. Čia baigė vidurinės mokyklos kursą, kartu įgijo radiotechniko specialybę.
Po to metus dirbo Lietuvos respublikiniame radiotelecentre Vilniuje. Vėliau sekė tarnyba tuometėje sovietinėje armijoje. Po tarnybos grįžo į buvusią darbovietę – radiotelecentrą ir dirbo inžinieriumi.
1981 m. atvyko į Mažeikius, iki 2007 m. dirbo Mažeikių TV retranliacinėje stotyje, vėliau – Savivaldybėje. Šiuo metu jis dirba Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre, yra vaizdo ir garso operatorius.
Daugelis mažeikiškių G. Alekną žino kaip keliautoją, kelionių organizatorių į lietuvių tremties vietas. Per tris dešimtmečius jis dalyvavo 53 ekspedicijose, aplankė praktiškai visas Rusijos sritis, kur buvo ištremti Lietuvos žmonės. Lankėsi ne tik Sibire, bet ir Kazachstane.
Šių kelionių metu inventorizavo apie 450 kapų ir kapaviečių. Po kelionių grįžęs į Lietuvą kūrė dokumentinius filmus, rengė televizijos laidas ir reportažus, fotoparodas.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Gimiau ir augau Jurbarko rajone, baigęs Volungiškių aštuonmetę mokyklą, toliau mokiausi Vilniuje. Keliauti tekdavo nemažai ne tik kartkartėmis grįžtant į gimtas vietas, bet ir iki tol.
Pomėgis keliauti turbūt yra prigimtinis. Kiek save pamenu, tai mėgau. Pirmosios kelionės nebuvo tolimos – kur nors su klasės draugais prie artimiausios upės. Po to jau sekė kiek tolesnės išvykos į gamtą ar kitus miestus.
Man visur buvo įdomu, būdavo taip, kad sako: „Neduok pavalgyti, bet duok pakeliauti.“ Dar vėliau, jau pradėjus reikštis Lietuvos nepriklausomybei, prasidėjo didesnės kelionės – ekspedicijos.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Pasirinkimą studijuoti Vilniaus politechnikume labiau nulėmė noras mokytis sostinėje, nei tai, kad patiko pasirinkta radiotechniko specialybė. Šeimoje niekas nieko panašaus nesimokė ir neturėjo jokių sąsajų su radiju ar televizija. Galima sakyti, tiesiog bedžiau pirštu į specialybių sąrašą ir pasirinkau.
Tačiau paskui niekad to nesigailėjau. Pripratau ir netgi pradėjo patikti. Ypač kai specialybė persipynė su pomėgiu keliauti ir fotografuoti.
1989 m. pirmą kartą į ekspediciją buvau pakviestas jau kaip operatorius, turėjau filmuoti. Aš, kaip turistas, net negalvojau apie atsisakymą.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Be abejonės, tai – ekspedicijos į Sibirą. Šios ekspedicijos skaičiuojamos dešimtimis. Per trisdešimt metų įvyko 52 ekspedicijos į Sibirą ir dvi – į Kazachstane esančias lietuvių tremties vietas.
Tokių analogų ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje bei Europoje nėra. Tai didžiulis darbas. Esu aplankęs jau beveik visas tautiečių tremties vietas. Labai nedaug tetrūko, kad užbaigčiau. Jei ne politiniai dalykai tarp šalių ir ne pandemija, tai dar dvi ar trys ekspedicijos ir visos pagrindinės lietuvių tremties vietos, kur liko mūsų tremtinių kapai, būtų aplankytos.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Jau metai laiko dirbu Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. Dirbu visu tempu, ypač dabartiniu pandeminiu laikotarpiu. Kadangi iki šiol visi renginiai buvo uždari, tuos metus viskas laikėsi tik ant filmų, laidų. Mūsų režisieriai turi labai daug sumanymų. Jei ir prasidės renginiai, tai reiks visokių projekcijų, visko, kas yra susiję su filmavimu, montavimu. Planų yra daug, darbų taip pat nusimato nemažai.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Daug ko trūksta, daug kas yra ne taip. Nemėgstu mėgėjiško meno. Nors ir sakoma, kad jis turi būti, kad jo reikia. Tačiau, jei būtų mano valia, aš jo atsisakyčiau. Norėtųsi daugiau profesionalaus meno. Viską, ką darom, reiktų daryti kur kas profesionaliau, nei darėm iki šiol.
Mūsų Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro lygis yra per žemas. Reikia būtinai pakelti kultūrinio lygio kartelę, jeigu norime, kad žmonės eitų žiūrėti mūsų renginių ir jiems plotų.
Aukštesnio lygio reikia visur – ir geresnių spektaklių, ir koncertų. Pirmiausia, galbūt, reiktų profesionalių kolektyvų. Jeigu su pučiamaisiais orkestrais rajone šis tas dar yra, tai viso kito trūksta. Reiktų kokio „džazbando“ kolektyvo. Normalios kapelos – aukštesnio, respublikinio lygio kaip ir nėra. Be abejo, daug ką lengva pasakyti, bet padaryti tikrai yra sunku. Sunku suburti žmones bendram darbui, kai nėra atitinkamo atlyginimo. Labai daug kas atsiremia į finansavimą.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Norint patenkinti, atitikti jaunimo poreikius, kaip jau minėjau, reiktų kelti kultūrinių renginių kartelę aukštyn. Jie turėtų būti ruošiami žymiai profesionaliau. Reiktų programas, ypač koncertines, labai gerai apmąstyti – kad jos tiktų, būtų patrauklios jaunimui. Kad, kur tik galima, būtų įtraukti jauni žmonės.

Gintautas Alekna (prie kryžiaus iš kairės) dalyvavo daugiau nei pusšimtyje ekspedicijų į lietuvių tremties vietas.

Labai geras pavyzdys yra Mažeikių choreografijos mokykla ir jos darbuotojai, kurie sėkmingai dirba, pasiekia labai neblogų rezultatų. Jų jaunimas šoka gana nepopuliarius šiuo metu šokius – liaudiškus. Vadinasi, vadovai sugeba pritraukti, uždegti jaunuolius. Tas pats ir su muzika, spektakliais.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Jauniems žmonėms, ieškantiems savo kelio, yra sunku. Norint juos pritraukti ir kad jie liktų Mažeikiuose, reikia daug dirbti. Reiktų ugdyti profesionalių režisierių, renginių organizatorių būrį, kurie mūsų mieste keltų kultūrinio gyvenimo lygį. Gal net pritraukti juos iš kitų, didelių miestų. Tačiau kol kas negalime to padaryti dėl finansavimo stokos, nes, norint pritraukti savo srities profesionalą, reikia mainais kažką pasiūlyti – ar gerą atlyginimą, ar geras gyvenimo sąlygas.
Nuotr. iš redakcijos archyvo

2 Atsakymai į “Gintautas Alekna: „Būtina pakelti kultūrinio gyvenimo lygio kartelę“”

  1. parašė:

    Kas plagijuoja mano pseudonimą, ar kitų nesugalvoja ? Gėda.

  2. parašė:

    Jei Mažeikiuose būtų kinoteatras, tai būtų super. Mažeikiškiai giriasi esą pinigais turtingi, bet šia prasme pritingi. Negi Mažeikiuos nėr mecenato, ar galvoj otkatai ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*