Rezultatas: minus šešiolika kilogramų.
Per tas dienas svarstyklės mane nudžiugino net dukart. Nors savaitė nebuvo lengva: darbe – marios darbo, įpareigojimų ir įsipareigojimų, o namuose – visiškas štilis, nes jėgų veikti nebėra, tik mintys. Ir ne vien tik pozityvios… Ankstesniais laikais būčiau pavalgiusi kaip už tėvynę, o dabar norus ir „nuodėmingas“ idėjas atmušinėju kaip teniso kamuoliukus.
Gerai žinome: kai esi suirzęs, noras ką nors sukramtyti yra gerokai didesnis nei būnant pakylėtam ar tiesiog optimistiškai nusiteikusiam. Medikai tai pripažįsta, pažįstu net tokių daktarų, kurie dietas „pasistiprina“ antidepresantais.
Mes kol kas apsieiname be vaistų. Saviįtaiga. Apie ją ir noriu pakalbėti. Tai ir bus antrojo postulato „Reikia turėti svarbiausią tikslą (motyvaciją, akstiną), bet neužmiršti ir papildomų, šalutinių tikslų bei tikslelių – kritiniais momentais jie padeda nepalūžti“ analizė.
Nesvarbu, koks buvo pagrindinis tikslas, motyvas ar akstinas, kaip pagaliau pasiryžti keisti maitinimąsi. Jis vienaip ar kitaip išliks ir šmėžuos toli horizonte. Jei tą ilgą procesą padalinsime į trumpesnes laiko atkarpas ir numatysime sau prizų, kuriais ateityje labai džiaugsimės, alkį ir pagundas ištverti bus lengviau.
Tai gali būti tiesiog svarbi mintis arba visiškai materialus dalykas. Pageidautina, kad tas tarpinis tikslas ar tikslelis šiuo metu būtų neįgyvendinamas – pasiekiamas tik numetus kažkiek kilogramų.
Vienas geriausių stimulų – dydžiu ar dviem per mažas drabužis. Tas dalykėlis turi būti ne paprastas, o itin gražus, labai geidžiamas. Priešingu atveju silpnai veiks.
Prisimenu, kai su drauge važinėjomės į Liepoją pas Daktarą, kaskart sustodavome Salduje. Ten, pačiame miestelio centre, buvo atidaryta komercinė parduotuvė. Asortimentas: nuo galvos apdangalų, šalikų, pirštinių iki viršutinių drabužių ir avalynės. Keliolika minučių skirdavome tų drabužių peržiūrai. Ir nuolat komentuodavome: šis mums turėtų tikti pavasariop, anas dydis – jau vidurvasarį, o tas mažiausias – na, nebent per Naujųjų balių.
Ten ir išsirinkau fantastišką lietpaltį. Pasimatavau: kraštai tik gerai įtempus susieina ties pilvo viduriu, apie užsegimą net nekalbu. Kai jį nusivilkau ir pardavėjai pasakiau: „perku!“, ji į mane pažvelgė labiau nei nustebusi. Po pauzės sumojau pasiaiškinti: „Čia giminaitei, jai turėtų būti geras“. Šitą drabužį namuose matuodavausi visą žiemą. Ir iš tikrųjų – kai prasidėjo sezonas, jis atrodė kaip nulietas.
O pirmasis etapas ir prizas, pamenu, buvo – sublogti iki džinsų. Juos, gražius ir firminius, išeidamas iš namų kažkodėl paliko mano buvęs vyras. Na, tai kas, kad vyriški, svarbiausia – užsegti ir gerai atrodyti! Paskui buvo dar daug džinsų, jų nebesuskaičiuočiau, tačiau pirmuosius, kuriais pasipuošiau per trisdešimt šeštąjį gimtadienį, vis dar prisimenu. Gal kas nors ir pasakys: nuprotėjo boba, džinsais puoštis! Žinau viską, bet tuomet jie buvo ne drabužis, o pats tikriausias prizas. Kitos kategorijos puošmena.
Be drabužėlių, tarpiniu tikslu galima pasirinkti kokią nors dabar neįkandamą veiklą.
Kad ir šokius. Labai juos mėgstu, todėl ir žinau: tą trypčiojimą vietoje, liulėjimą visu kūnu ar baksnojimąsi pilvais su partneriu (ne visų gi rankos ilgos!) šokimu vadinti negalima. Kai numečiau porą dešimčių kilogramų su trupučiu, kartelę nuleidau. Ir tai buvo fantastiškas jausmas. Plius – judėjimas, kuris padeda atsikratyti papildomo šimto gramų…
Jei esate šiek tiek kerštingas žmogus, verta įsivaizduoti savo didžiausio priešo (geriau – priešės) mimiką pamačius jus naujovišką: atjaunėjusią, pagražėjusią ir pergalingai nusiteikusią… Nesvarbu, jei tiems mūsų „blogiečiams“ visiškai nusispjaut, kiek mes sveriame. Pati mintis vertinga – palaiko tonusą.
Kitas papildomas būdas – prisigalvoti kuo daugiau ilgai trunkančių darbų. Bet gal šį būdą vertėtų aptarti su priemonėmis, kurias priskirčiau kitam patarimui:
NUOLAT TURĖKITE KĄ VEIKTI.
Atrodytų, ir dabar netinginiaujame, sukamės po namus, vis kažką darome, o poilsio trūksta. Iš tiesų yra šiek tiek kitaip.
Kai sumažini maisto kiekį, po kažkiek laiko išsilaisvina daugiau vidinės energijos – tos, kurią iki šiol mūsų organizmas skirdavo virškinimo procesams. Jei veiklos bus mažai, mūsų smegenys eis įprastu keliu ir prašysis įprasto darbo – virškinti ir dar kartą virškinti…
Bet apie tai – dešimtąją savaitę, kitą trečiadienį.
ONĖ
P. S. Yra prašančiųjų pasidalinti ne bendrais pastebėjimais, o pačia maitinimosi sistema.
Jei nesupyksite, pasakosiu dozuotai (pripratau viską pjaustyti ir sverti), kam užteks kantrybės skaityti mano dienoraštį, kaip dėlionę susirinks visą dietą.
Taigi, pradėkime nuo pusryčių. Vienu ir tuo pačiu laiku valgau sumuštinį su sūriu arba dešra (mėsa). Duonos riekelės „plotas“– šiek tiek mažesnis už dabartinį varškės pakelį, storis – iki 1 cm. Sviestą tepu kaip bufete, dešros arba sūrio pjaunu 0,8 cm storio gabalėliais (kartais, žinoma, nukrypstu – nematuoju liniuote). Geriu puodelį kavos arba arbatos be cukraus. Ir penkioms valandoms stengiuosi užmiršti maistą.
Tiesa, dešra, mėsa ar sūris neturėtų būti riebūs. Sumuštinių rūšis kaitalioju padieniui. Pagal savaitei pačios sudarytą maitinimosi grafiką.
