Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines į kapines suvažiuoja šimtai žmonių. Įprasta gėlės žiedu ir žvakių liepsnele pagerbti mirusiuosius. Šalia kapinių gyvenantiems žmonėms vos ne kasdien aplankyti čia palaidotus artimuosius tapo savotišku gyvenimo būdu. 
NE TIK RIMTIES DIENA
„Mūsų senolių kartota tiesa, kad kapinės yra rimties vieta, seniai nebeatitinka tikrovės. Kai kam kapinės yra tapusios savotiškų „pramogų“ vieta“, – piktinosi Tirkšlių kapinėse pakalbinta pagyvenusi moteris.
Keletą kapų nuolat tvarkanti tirkšliškė pastebėjo, kad kapinėse jai teko ne kartą sutikti slampinėjančių „bomžų“, rasti numestų butelių.
„Ant kapų geriau nenešti brangių gėlių, vazų, žvakidžių. Viską vagia“, – apibendrino pašnekovė.
13 metų Mažeikių kapinių sarge dirbanti Marija Šverubienė ne tokia kategoriška. Anot jos, vandalų visais laikais buvę, dabar jų nėra nei daugiau, nei mažiau.
Kad lapkričio 1oji – ne tik rimties diena, sakė tik per gatvę nuo kapinių gyvenantis tirkšliškis Viktoras Romančikas. Anot jo, šalia kapinių gyvenančius tirkšliškius išvargina transporto spūstis. „Automobiliai zuja nuo ryto iki tamsos. Išvažinėjami aplinkiniai žolynai. O kai kas šią dieną nesidrovi ir „paišdykauti“: iškeliami vartai, nulaužiami medeliai“, – pasakojo pašnekovas.
KAPŲ TVARKYMO RUNGTYNĖS?
Kapinių pašonėje 26 metus gyvenantis tirkšliškis Steponas Tomas Sutkus pastebėjo, kad prabangos daugėja ne tik kai kurių žmonių gyvenime, bet ir kapinėse.
„Kapai skęsta gėlėse. Nebėra galo, kaip jie išpuošiami per mirusiųjų dieną“, – sakė pašnekovas.
Vis dėlto S. Sutkus abejoja, ar tos grožybės – tik mirusiesiems.
„Vieni kapinėse paverkia, kiti – meldžiasi, dar kiti žvalgosi, ar jo papuoštu kapu nesigroži kaimynas. Juk neretai per galvas verčiamasi tik dėl pasipuikavimo prieš kitus“, – samprotavo septyniasdešimtmetis.
Mažeikiškis Vaclovas taip pat mano, kad gyvieji rungtyniauja, gražindami kapus.
„Mirusiajam viskas tas pats. Jis galvos neiškiša ar ranka neapčiupinėja, koks paminklas pastatytas ar kokia žvakė uždegta“, – šmaikštavo pašnekovas.
KAPINIŲ NEAPLENKIA MADOS
Anot Mažeikių kapų sargės M. Šverubienės, visais laikais skyrėsi pasiturinčių ir neturtingų žmonių artimųjų kapai.
„Kokiais 1930aisiais turtingieji statydavo didelius, vargšai – mažus kryžius. Sovietmečiu turčių kapai išsiskirdavo dideliais akmeniniais paminklais. Dabar tokių žmonių artimųjų kapai plečiasi į plotį“, – palygino pašnekovė.
Kapų sargė mano, kad pasiturintys žmonės diktuoja kapinių madas. Ji kritiškai vertina tai, kad nebeliko individualių kapų antkapių, šeimos kapai sulyginami su žeme.
„Manau, kad tokie „daržai“ gyvuos neilgai. Sunku laidojant mirusįjį atsekti kapvietes“, – pastebėjo kapų sargė.
KAPINIŲ LANKYMAS – KASDIENYBĖ
Prieš septynerius metus žmoną palaidojęs V. Romančikas prisipažino, kad lankymasis kapinėse kone kiekvieną dieną tapo jo savotišku gyvenimo būdu.
„Aplankau žmonos, kitų artimųjų kapus. Man patinka pabendrauti su kapinėse sutiktais žmonėmis. Dažniausiai tai pagyvenę, niekur nedirbantys tirkšliškiai“, – pasakojo pensininkas.
Retą dieną į kapines nenueina ir S. Sutkus.
„Prieš porą metų palaidojau žmoną, su kuria išgyvenau 48 metus. Sukalbu už ją maldą, mintimis pabendrauju ir lengviau pasidaro“, – atviras pašnekovas.
S. Sutkus sakė, kad galimybė kasdien tokiu būdu bendrauti su Anapilin išėjusia sutuoktine, ko gero, pats didžiausias gyvenimo kapinių pašonėje privalumas.
BIJOTI REIKIA TIK MIRUSIŲJŲ
S. Sutkaus sodybą nuo kapinių skiria tik akmeninė tvora.
„Bijoti reikia ne mirusiųjų, bet gyvųjų“, – sakė senolis ir prisiminė, kaip prieš kelerius metus jį užpuolė ir pinigus atėmė trys kaukėti jaunuoliai.
Tirkšliškis patikino, kad tokia kaimynystė netrikdo jo ramybės.
„Į kapines liuosei (laisvai – B.R.) nueičiau ir naktį. Ir gulėti galėčiau“, – pridūrė pašnekovas.
S. Sutkus mano, kad kapinių baimės nejaučia ir drauge gyvenantis sūnus, tačiau marčios naktį į kiemą neišvarytų.
Netoli Mažeikių kapinių gyvenantis Vaclovas, grįždamas iš miesto, į savo sodybą žingsniuoja tiesiai per kapines. Jų neaplenkia ir tamsiu paros metu.
„Ką gali padaryti miręs žmogus?“ – nusistebėjo vyras.
Tirkšliškis V. Romančikas prisipažino, kad sutemus į kapines neitų.
„Jausčiausi nejaukiai. Priprasti prie mirties iki galo neįmanoma“, – samprotavo pašnekovas.
S. Sutkus mano, kad bijoti mirusiųjų dūšios verčia mūsų nuodėmės. Galbūt kyla baimė, kad ji kažkaip mus nubaus?
„Nėra žmonių be nuodėmės. Turiu ir aš jų. Bažnyčioje atlieku išpažintį ir taip gyvenu“, – teigė senukas.
IŠGĄSDINO VAGIS
Kapų sargei M. Šverubienei iš kapinių lankytojų yra tekę girdėti, neva jiems kažkas pasivaidenę.
„Išsigąsti tenka daug kur, tačiau jeigu tai atsitinka kapinėse, įžvelgiame kažką negero“, – pastebėjo pašnekovė.
Moteris prisiminė, kad kažką panašaus yra tekę patirti ir jai einant pro kapines. Jeigu nebūtų pastebėjusi iš gyvatvorės iššokusios katės, tikrai būtų kokią paslaptingą istoriją sukūrusi.
S. Sutkus prisiminė, kaip prieš keletą metų pačiam teko būti „vaiduokliu“. Vieną žiemos naktį kapinėse pamatęs žiebtuvėlių šviesas, nutarė įsitikinti, kas ten vyksta. Eidamas kapinių keliuku, išvydo vieno kunigo kapą kasinėjančius keturis vyrus.
„Matyt, jie mane palaikė vaiduokliu ir pabėgo“, – prisiminė senukas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
S. Sutkus pasidžiaugė kapinių kaimynyste: galįs kasdien lankyti čia palaidotą žmoną.
