Į atlaidus – ne save parodyti ar į kitus pasižiūrėti

Sekmadienį Židikuose vyko tradiciniai Šv. Onos atlaidai. Vytauto MALŪKO nuotr.

Vasara – atlaidų metas, kai kone kiekvienos bažnytėlės parapijoje vyksta atlaidai. Atrodytų, tik išsirink kur ir keliauk pasižmonėti. Tačiau toks požiūris – paviršutinis, nes tikroji atlaidų prasmė kur kas gilesnė.

Artimiausi atlaidai – Mažeikiuose

Praėjusį sekmadienį Šv. Onos atlaidai vyko Židikuose. Iškilmingi Žolinių atlaidai vyks Viekšniuose.
Šį sekmadienį Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje rengiami tradiciniai Porciunkulės atlaidai. Kiek neįprasta ir nauja tai, kad šiemet atlaidams susivienys abi Mažeikių bažnyčios – Švč. Jėzaus Širdies ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio.
Pagrindinė Didžiųjų porciunkulės atlaidų šventė prasidės pusę pirmos. Šv. Mišias aukos Gintaras Lengvinas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas. Giedos jungtinis abiejų parapijų choras. Vėliau atlaidų dalyviai bus kviečiami pasivaišinti tradicinėje blynų agapėje ir pasiklausyti Urvikių kultūros centro ansamblio koncerto.

Susivienys abi  miesto bažnyčios

Mažeikių švč. Jėzaus Širdies parapijos tarybos narė Daiva Meškienė sako, kad mažeikiškiams abi bažnyčios svarbios. Abiejose žmonės tuokiami, abiejose krikštijami jų vaikai, suteikiami Sakramentai. Todėl šiemet sumanyta joms ir jų parapijoms susivienyti ir Porciunkulės atlaidus minėti drauge.
„Šiandien pasaulyje yra labai daug skaldančių, žmones skiriančių dalykų. Kaip atsvarą norisi kurti tokias tradicijas, kurios vienytų, sutelktų. Manau, turime išmokti kartu džiaugtis, vieni kitiems padėti, susitelkti ir gauti visuotinius atlaidus“, – sumanymą pristatė pašnekovė.
Beje, Mažeikių senamiestyje veikianti bažnyčia buvo konsekruota 1936 metų rugpjūčio 2 dieną, per Porciunkulę.

Atleidimo – į Romą

Viekšniškis katechetas Paulius Auryla paaiškino, kad, norint pelnyti visuotinius atlaidus, reikalingos rimtos žmogaus pastangos, reikalinga tam skirti laiko.
Pašnekovo teigimu, tolimoje praeityje visuotinius atlaidus buvo galima pelnyti tik Romoje. Ten iš pradžių kas keletą šimtmečių, paskui jau kas keletą dešimtmečių būdavo atidaromos Šventosios Durys arba Šventieji Vartai. Pro juos praėjus ir pelnomi visuotiniai atlaidai. Dabar šie vartai tikintiesiems atveriami kas 25 metus. Tam, kad kiekviena karta galėtų nuvykti į Romą.
„Bet ne visi tikintieji turi galimybę ten nuvykti. Atlaidus pelnyti galima ir Lietuvos vyskupijų bažnyčiose, katedrose, bazilikose, mažosiose bazilikose. Tiems žmonėms, kurie negali dalyvauti didesnėse Lietuvos šventovėse, pavyzdžiui, Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, rengiamuose atlaiduose, suteikiama galimybė dalyvauti mažesnių bažnyčių tituliniuose atlaiduose“, – paaiškino pašnekovas.

Taikėsi prie darbų ritmo ir prie gamtos

Katechetas patvirtina teiginį, kad vasara iš tiesų yra atlaidų metas. Vienaip ar kitaip, laikas, kada jie rengiami, siejamas su gamta.
„Atlaidams būdavo parenkamas toks laikas, kai nedirbami didieji darbai – sėja, derliaus nuėmimas, o oras būdavo pakankamai geras dideliems susibūrimams ir ilgai trukdavusioms kelionėms į atlaidus tolimesniuose miestuose bei miesteliuose. Dabar lyg ir nebėra skirtumo – į atlaidus važiuojama nebe arklių tempiamais vežimais. Vis dėlto ta tradicija juos daugiausia rengti vasarą išliko“, – sakė P. Auryla.

Vaikai prasmę suvokia geriau

Atlaidai yra skirstomi į dvi rūšis – dalinius ir visuotinius. Jeigu juose dalyvauji tik šiaip sau, vien iš smalsumo, norėdamas paplepėti su pažįstamais ar įsigyti į blizgančius popierėlius suvyniotų cukrinių pypkių, tai ir atlaidų nepelnysi.
Šventųjų Mišių išklausymas, nuodėmių atsisakymas, nuoširdus dalyvavimas, bet ne vien buvimas – tai svarbiausios sąlygos norint pelnyti atlaidus.
Mokytoju dirbantis P. Auryla sako pastebintis, kad tikrąją atlaidų prasmę vaikai supranta kur kas labiau nei suaugusieji.
„Tikėjimo dalykai dabar yra palikti savieigai. Nesigilinama į esmę ir turinį. Lietuvių charakteryje išsivystė toks reiškinys kaip paviršutiniškumas. Jis pastebimas visur: dvasiniuose dalykuose, kasdienybėje, santykiuose. Pasirenkama nepastebėti problemos, laukti, kol ji išsispręs ar kol ją išspręs kažkas kitas. Ir vieną dieną ta problema lyg žaizda ima kraujuoti“, – pastebėjo pašnekovas.

Datos nekeičiamos

Įvairiose bažnyčiose per metus vyksta po keletą atlaidų. Pagal galiojančią tvarką atlaidų eiliškumas, datos atidžiai reguliuojamos.
Vatikanas patvirtina ir keleriems metams iš eilės išduoda specialų dokumentą, lentelę, kurioje išvardyta kokiose parapijose, kada ir kokie atlaidai turi vykti. Kai minėtos lentelės galiojimo laikas baigiasi, bažnyčių klebonai kreipiasi į vyskupą. Jis savo ruožtu kreipiasi į Romos Liturginę komisiją, kuri Popiežiaus leidimu tokį atlaidų grafiką pratęsia.
„Dėl to konkrečios parapijos ir rengia savo atlaidus, kurie ilgainiui tampa tarsi parapijos veidu, visiems žinomu, įprastu ir lankomu“, – apibendrino P. Auryla.

Loreta BUTKUTĖ