Mano gyvenimas, mano laikas, mano reikalas, – dar visiškai neseniai sakiau sau, kai nenorėjau sukti galvos dėl nemalonumų, planuoti darbus ir būti pasirengusi tiek sėkmei, tiek nesėkmei. Mano – nes tik aš viena turiu galimybę pasirinkti, kaip gyventi, kiek gyventi, dėl ko gyventi.
Kokia kvailystė, – šiandien galiu pasakyti. Koks naivumas įsivaizduoti, kad tavo laikas ir tu pats esi panašus į smėlio laikrodį – tereikia jį apversti ir viskas vėl tekės gyva srovele. Gal mes ir panašūs į tą neatmenamų laikų aštuoniukės formos išradimą, tik smėlis byra į vieną pusę.
Kai gyvenimas ir mano vidus subjūra, pasidaro panašus į šio gruodžio dangų, bandau įsivaizduoti, kas gali būti blogiau už nebūtį. Ogi niekas. Nėra tokios jėgos, tokio išbandymo, kurio nepakeltume. Tik kartais manome, kad esame neverti. Nenusipelnę. Nenusikaltę.
Ei, – pasakysite, – ką čia mums pasakoji prieš šventes. Reikia kažko balto, gražaus ir blizgančio. Linkėjimų, gerų žodžių, optimizmo ir tikėjimo rytojaus diena!
Aš apie tai ir kalbu. Tik pradedu ne nuo pradžios, o iš kitos pusės. Kas būtų, jei mūsų nebūtų. Ar esame pasiruošę paskutinėms smėlio laikrodžio smiltims, ar tikimės šito? Niekada nepasiruošę.
Tai kodėl skubame, lekiame, pykstame ir pykstamės, jei kas nors sustabdo, sutrukdo mums tame kelyje? Kodėl galvojame, kad likimas mums nutiesė gražų rožinį kelią, be jokių kliūčių, kai sėdamės prie vairo po smagaus vakarėlio? Kodėl tikimės, kad keli tūstančiai litų ar eurų, parsivežtų iš toli, išspręs visas mūsų ir mūsų vaikų problemas? Kodėl įsivaizduojame, kad esame pasaulio piliečiai, tapdami ilgamečiais svetimšalių tarnais? Kodėl mums vis reikia, reikia vis daugiau ir daugiau, gražiau, sočiau, prabangiau, šiuolaikiškiau, ir visko – kuo greičiausiai? Kodėl mes pasiteisiname savo atžaloms: mama ir tėtis dirba, todėl neturi laiko. Kodėl sakome: nesuk galvos niekais ir smulkmenomis. Mums tai smulkmena, o jiems?..
Kodėl netikime palankiu rezultatu, bet vis tiek darome, o svajonę įkišame į spintą, kaip išaugtą ar nudėvėtą drabužį? Todėl, kad tai nebemadinga ar trūksta drąsos pripažinti, jog gali pabandyti būti kitoks nei visi?
Kodėl užjaučiame kenčiančius ir nemokame džiaugtis su laimingaisiais? Kodėl, mokydamiesi atleisti kitiems, užmirštame, kad pirmiausia reikia išmokti atleisti sau. Ne iš nevilties, bėdos, ne psichologo spaudžiami turėtume mokytis sutarti su savimi. Dėl klaidų ir paklydimų, dėl netekčių ir poreikių, dėl mus erzinančių ydų, priklausomybių naštos ir dorybių pagundos. Mes nei geriausi, nei blogiausi. Mūsų laikas byra kaip smiltys, užklodamas pirmąsias sekundes, minutes, metus. Kam jį padovanojome – sau, kitiems, ilgaamžiškumo iliuzijai ar laikinam pasitenkinimui?
Ar galime pasakyti: „Aš laimingas“ vietoj „Aš būčiau laimingas“?
Ar į mus žiūri nors viena pora laimingų ir mylinčių akių? Ar ta laimė priklauso nuo mūsų laiko ir aštuoniukės formos laikrodžio? Ar leisime jai pasislėpti po nuolat byrančiomis smiltimis?
Kur mums bėgti? Kodėl skubinti dienas ir metus – ir taip nuo pat vaikystės, kai svajojome būti suaugę?.. Jei šiandien apsižvalgęs matai ar jauti visus mylimus ir tave mylinčius žmones, jei jie turi tave sau ir šalia, jei jums gera nuo šito buvimo, o visa kita yra pasiekiama, įveikiama arba net nereikalinga – ar verta žvelgti į metų tolį ir sakyti: greičiau, greičiau, tesibaigia šitie, teateina Naujieji? Ir teatneša jie…
Kokį išsipildymą? Ar ne šito išsipildymo mes kažkada ir norėjome? Ar spėjome jį pamatyti žvelgdami tolyn pro mūsų užaugančių vaikų ir vis labiau kumpstančių tėvų galvas?
Šiandien, rytoj, laikrodžiui mušant dvylika ir visus metus aš sakysiu sau, kad esu laimės kūdikis. Įsipareigojęs ir dėl to laimingas laimės kūdikis. Į mane su viltimi žiūri kelios poros akių, mane apkabina brangios rankos. Aš nenoriu, kad smėlis mano laikrodyje tekėtų sraunesne srovele, aš netikiu, kad ten man paslėptas gabalas aukso.
Auksinė yra šita sekundė. Artimųjų ramumas. Ir iš naujo atrastas savisaugos jausmas – esu reikalinga, todėl privalau būti.
Būkime įsipareigoję gyventi.
Audronė
Įsipareigojimai
