Gydytoja psichiatrė Jolanta Akavickienė apie save kalba labai kukliai. Anot jos, pasakodama apie gyvenimą ir darbą negalėtų prisiminti nieko intriguojančio. Jos profesija tokia, kad pacientų duomenys, jų ligų istorijos yra ypač konfidencialus dalykas. Prabildama apie tai, ji nusižengtų profesinei etikai.
VAIKYSTĖJE TURĖJO SAVO PASAULĮ
Jolanta kilusi iš šių vietų. Gimė, augo ir vidurinę baigė Viekšniuose. Nors teta buvo pediatrė, o dėdė psichiatras, gydytoja sako, kad tai nepadarė jokios įtakos jos pasirinkimui.
„Vaikystėje netrūko sveikatos problemų. Dažnai tekdavo gulėti ligoninėje, ir ji man buvo tapusi tarsi antraisiais namais. Leidžiant ilgas dienas gydymo įstaigoje, medicinos seserys mane pamilo, globojo, rūpinosi manimi ir atstojo dirbančią ir nuolat su manimi būti negalinčią mamą“, – savo pirmąją pažintį su medicina mena gydytoja.
Jolanta turėjo devyneriais metais vyresnį brolį. Vėliau, įgijęs maisto pramonės inžinieriaus specialybę, Viktoras bebuvo prastas jos vaikiškų žaidimų partneris. Juos skyrė ne tik amžius, bet ir charakterio savybės. Brolis buvo judrus, gyvas, o ji – tyli, rami, gana uždara krapštukė.
„Užsiėmusi su savo lėlėmis, apsikrovusi jomis pusę kambario, turėjau susikūrusi savo pasaulį, manęs lyg ir nebūdavo namuose. Prisimenu, šukuodavau, kedendavau plaukus savo mylimai lėlei. Ilgus metus ji mane lydėjo ir buvo geriausia mano „draugė“, kol paskui kažkur dingo. Jai „susirgus“, leisdavau „vaistus“. Švirkštus ir kitą medicininį „inventorių“ buvau stropiai susirinkusi nuo tada, kai sirgdavo mano močiutė“, – toks mielas ir malonus atrodo jos sugrįžimas į vaikystę.
Mokykloje mergaitei gerai sekėsi, gal šiek tiek labiau prie širdies buvo humanitariniai mokslai. Vienuoliktoje klasėje prieš pat baigiamuosius egzaminus susirgo mama.
Po sunkios operacijos visą pooperacinį laikotarpį dukrai teko ja rūpintis. Iki tol svyravusi tarp kirpėjos ir medicinos sesers profesijų, po mamos ligos Jolanta galutinai apsisprendė – bus medikė.
STUDIJOMS SKYRĖ DAUGIAU NEI DEŠIMTMETĮ
Pirmasis bandymas tapti Kauno medicinos akademijos Gydomojo fakulteto studente buvo nesėkmingas. Tais pačiais metais mergina įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą, kur pasirinko medicinos felčerio specialybę. Baigusi, ji ir vėl nuvažiavo į Kauną. Antrąjį kartą lydėjo sėkmė.
Šešeri metai Medicinos akademijoje netruko prabėgti, o septintaisiais laukė bendrinė rezidentūra. Kas trys mėnesiai teko keisti profilį. Per devynis mėnesius susipažino su chirurgijos, vaikų ir vidaus ligų skyrių darbu. Paskui dar du mėnesiai nervų ir LOR ligų skyriuose. Tada atėjo laikas apsispręsti: septyneri metai pakankamas laikas, kad žinotum, ko nori.
Jolantą labiausiai traukė nervų ligos, todėl ji išlaikė stojamuosius ir tęsė mokslą specializuotoje psichiatrijos rezidentūroje.
„Su bendrinės rezidentūros diplomu galėjau dirbti tik priėmimo kambaryje, greitosios pagalbos skyriuje arba gydytojo asistente. Toks darbas manęs netenkino, todėl nusprendžiau tęsti mokslą“, – sako pašnekovė, dar dvejus metus pašventusi mokslui ir darbui.
Dirbti teko Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikoje. Jos darbą kuravo šalia esantis gydytojas. Būsimoji specialistė turėjo galimybę įvertinti visų šios klinikos skyrių: ūmios psichiatrijos, neurozių, vaikų ir paauglių bei priklausomybių ligų, ypatumus.
Praėjus porai metų, Jolanta išlaikė egzaminus ir gavo gydytojo psichiatro diplomą. Jai buvo išduota gydytojo psichiatro licencija, kuri kas ketveri metai pratęsiama. Tam reikia vykti į tobulinimosi kursus, įvairias konferencijas.
VISUOMENĖ VADOVAUJASI MĄSTYMO STEREOTIPAIS
Pirmoji jaunosios specialistės darbovietė buvo Akmenės psichikos sveikatos centras. Po dvejų metų Mažeikių ligoninėje buvo atidarytas psichiatrijos skyrius, Jolanta pareiškė norą dirbti jame. Jau septyneri metai, kaip ji čia. Penkeri – skyriaus vedėjos pareigose.
Prieš metus Mažeikiuose atidarytas UAB Psichikos sveikatos centras. Jo direktoriaus pareigos patikėtos psichiatrei J. Akavickienei.
Gydytojai rūpestį kelia Lietuvoje sparčiai augantis psichikos ligonių ir priklausomybių ligų skaičius ir faktas, kad mūsų šalis tebepirmauja savižudybių skaičiumi.
„Reikia pripažinti, kad pas mus psichikos ligonio samprata labai ribota. Žmonės psichiatrą vertina labai atsargiai, nedrąsiai, bijo pas jį eiti. Bijo, kad jis tarsi uždės „antspaudą“, ir aplinkiniai jį ims vadinti, liaudiškai sakant, „durnium“, – apibūdina J. Akavickienė visuomenėje vyraujančią nuostatą ir iki šiol išlikusį mąstymo stereotipą.
Anot gydytojos, užsienio šalyse į psichiatro profesiją žiūrima lygiai taip pat, kaip į šeimos daktaro, vaistininko, advokato ar kirpėjo.
IŠ UŽBURTO RATO SUNKU IŠEITI
Psichikos ligos pagal ligų išsidėstymą užima ketvirtą vietą. J. Akavickienė sako, jog prognozuojama, kad jos pakils į antrą vietą po širdies ir kraujagyslių ligų. Kas turi įtakos šių ligų augimui – nežinia, pasak psichiatrės, šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės, nėra atlikta tyrimų. Lietuviai atlaikė karą, tremtį, badą, neturėjo duonos kąsnio, kuo apsiauti, bet gyveno, išgyveno ir nepatyrė tokių ligų.
Dabar gi gyvenimo tempas sudėtingas, žmonės susiduria su socialinėmis, šeimos ir darbo problemomis, savarankiškai nebesugeba jų išspręsti, ir tai pasireiškia tam tikrais ligos simptomais.
Pasak J. Akavickienės, dažnai pacientai nenori pripažinti savo negalavimo ir bando ieškoti kitų ligų. Jie eina pas kitus gydytojus, atlieka įvairiausius tyrimus, išleidžia krūvas pinigų, o išvada vis dėlto – psichikos sutrikimas.
„Ateina pacientai su 5–7 metų ligos „stažu“. Tada jau ligą tenka koreguoti ne su vienu, bet dviem trim vaistais ar net jų grupėmis, tenka siūlyti stacionarų gydymą. Susidaro uždaras ratas, iš kurio ligoniai nelabai besugeba išlipti“, – apie savo pacientų problemas kalba gydytoja.
NE TIK PAČIŲ LIGONIŲ, BET IR ARTIMŲJŲ TRAGEDIJA
Psichiatrė aiškina šių ligų priežastis, sakydama, kad tai metabolinės kilmės susirgimas. Tai reiškia, kad organizme atsiranda tam tikrų medžiagų disbalansas. Kai taip atsitinka, pasireiškia šių ligų simptomai.
Jei pacientas ateina tik prasidėjus ligai, metabolizmą galima sutvarkyti ir ligonis pasveiksta. Gydytoja sakė, kad kuo ilgesnis ligos „stažas“, tuo sunkiau viską sureguliuoti.
Psichikos ligoms priklauso depresinio ir neurozinio spektro susirgimai, kurie žmogaus mąstymo nesudarko. Tačiau yra ligų, kurios sukelia asmenybės defektus. Tada žmogus gyvena savame pasaulyje.
„Gal kada nors gyvenime ir kils ranka bestseleriui, nes per savo darbo praktiką išgirstu tokių gyvenimų, tokių istorijų, kad sunku ir įsivaizduoti, kaip šie žmonės iki šiol gyveno, kaip jų gyvenimas klostysis toliau. Dramatinės situacijos, šeimų melodramos – nepakartojama fabula puikiausiam romanui ar filmui“, – su liūdna šypsena išsitaria psichiatrė.
Moteriai yra tekę susidurti ir su labai sunkios būklės pacientais, kurių reikia bijoti ir saugotis. Nežinai, ko gali tikėtis iš ligonio, kurio mintis valdo kažkas kitas, kuris girdi kažkokius balsus. Tai yra ne tik paties ligonio, bet ir jo artimųjų tragedija.
Anot psichiatrės, ligoniai, kurie nėra itin sunkūs, kurie suvokia, kas vyksta, sutiktų psichikos ligą iškeisti į vėžį.
ENERGIJĄ SUSIGRĄŽINA IŠ ŽEMĖS
Jolanta augina šešiolikmetį sūnų Justą. Jis – Merkelio Račkausko gimnazijos moksleivis. Vaikinas mokosi neblogai, kol kas didelio potraukio kuriai nors mokslo sričiai neturi. Pasak mamos, dar per jaunas, kad jau dabar galėtų apsispręsti.
Pati Jolanta sakosi esanti universali ir jokio fanatiško pomėgio neturinti.
„Man visko reikia po truputį, – sako ji. – Mėgstu paskaityti, pakeliauti. Su šeima gyvename Viekšniuose, pas mamą. Į darbą kasdien važinėju automobiliu. Prie namų yra daržas, kuriame auginame gėles, daržoves. Myliu žemę, smagu, kai galiu į ją rankas sukišti. Po „gero“ ligonio taip ir tiesiasi rankos į žemę, jaučiu, kaip į kūną grįžta energija“.
Tik išeidama iš gydytojos kabineto pastebiu, kad jame pilna kaktusų. Perbėgu akimis – dešimt rūšių. Štai ir vienas neįvardintas pomėgis. Jolanta sako jų nelepinanti, tad išgyvena tik patys ištvermingiausi.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
J. Akavickienė dirba ir Mažeikių ligoninės psichiatrijos skyriuje, ir Psichikos sveikatos centre.
