Istorija – tai žmonijos atmintis, kuri reiškiasi žmonėse ir per žmones. Didžiausia kiekvienos kartos misija – ne tik prisiminti tautos istoriją, bet ir ją išsaugoti, įprasminti.
Praėjusią savaitę Žemalėje vykusiame simpoziume „Versmės“ dalyvavo Vilniaus universiteto docentas, menotyros mokslų daktaras, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas.
Simpoziumo dalyviams ir svečiams mokslininkas skaitė paskaitą „Kas yra istorinė atmintis ir ką reikia saugoti?“
Atmintis yra apgaulinga
Savo paskaitą svečias pradėjo klausimu, skirtu čia susirinkusiai auditorijai. Jis paprašė žmonių įvardyti, jų nuomone, populiariausią dailininką pasaulyje. Simpoziumo svečiai vienas po kito ėmė vardyti žinomus dailininkus. Vieniems populiariausias yra Da Vinčis, kitiems – Pablas Pikasas, Saldvadoras Dali, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis…
O iš tiesų, pasak menotyrininko, populiariausias dailininkas yra „nežinomas“. Lankantis muziejuose ir apžiūrinėjant paveikslus, dažniausias užrašas po paveikslais būna toks, kad paveikslo autorius nežinomas.
Tai, kad įvairių kūrinių autoriai kadaise nepasirašė savo kūrinių, dabartinėms kartoms užveria daug durų. Kitaip sakant, nežinodami autorių, nežinome ir daugelio meno kūrinių atsiradimo aplinkybių,
„Su istorija ir istorine atmintimi turime didelių problemų. Žmogaus atmintis – didelė apgavikė. Mes prisimename, tačiau ne viską. Tai, ko atmintis neprisimena, ji tas spragas užpildo nebūtinai iš tikrųjų įvykusiais faktais.
Pavyzdžiui, skaitytų knygų, matytų filmų siužetų fragmentais, nuotrupomis iš girdėtų pasakojimų“, – sakė J. Blažiūnas.
Prielaidas pagrįsti galima ne visada
J. Blažiūnas priminė: žmogus – unikalus sutvėrimas, turintis labai daug juslių. Pavyzdžiui, matydami prieš akis šaukštą žinome, kad šiuo instrumentu reikia valgyti. Tačiau archeologai randa labai daug daiktų, į kuriuos pažvelgus negali suprasti, kam tas daiktas galėjo būti naudojamas. Yra daugybė objektų, kai mokslininkai negali įvardyti, kodėl tie objektai buvo sukurti.
Tada atsiranda įvairių prielaidų. Gerai, jei atrandama dokumentų, kuriais galima tas prielaidas pagrįsti. Kita vertus, dokumentus dar reikia mokėti perskaityti. Dokumentai tampa faktais. Tačiau dokumentus dar reikia ir mokėti iššifruoti, perskaityti, suprasti, ką dokumentus surašiusieji norėjo jais pasakyti, kas slypi už teksto.
Dokumentus rašė ne savi
Yra išlikusių apie Lietuvos praeitį liudijančių įvairiausių kronikų, metraščių ir panašių raštų.
„Bet dažnai pamirštama, kad įvairias kronikas, parašytas prieš krikščionybės Lietuvoje įvedimą, rašė Lietuvos priešai. Tie, su kuriais mes kovojome. Tas pats pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas yra parašytas mūsų priešų, kurie nešdami tikėjimą bandė užkariauti šiuos kraštus“, – kalbėjo pranešėjas.
Pasak J. Blažiūno, visa tai, ką galima vadinti sąlygine tiesa, parašyta nepriklausomoje Lietuvoje. Laikotarpį po 1918 metų galima vadinti tokiu, kuriuo istorija buvo pradėta skaityti ir visuomenei pristatinėti daugmaž tinkamai ir teisingai.
Kiekvienoje legendoje – lašas tiesos
Istorija turi sąsajų ir su įvairiais mitais bei legendomis. Žmonės dažnai sako, kad mitai ir legendos neatsirado be pagrindo. Tokiai minčiai, kad juos kuriant buvo kažkuo remiamasi ir kad kiekvienoje legendoje ar mite yra dalis tiesos, pritaria ir Žemalėje lankęsis J. Blažiūnas.
To pavyzdys – istorija apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnų pilį gynusius, bet pasiduoti nenorėjusius ir gyvus susideginusius Pilėnų žmones.
Ta istorija turi labai mažai pagrindo. Patys kryžiuočiai savo kronikoje aprašė, kad pačioje pilyje įvyko didžiulė suirutė – kažkas kažką pastūmė, kažkas išsiliejo ir pilis įsiliepsnojo, o ją apsupę kryžiuočiai pamatė liepsnas. Ir niekas iš tos pilies neišsiveržė, nes išsiveržti paprasčiausiai nebebuvo galimybės.
„Istorijos ieškoma po kruopelytę. Važinėjama po visą pasaulį bandant surasti bent kažkokius metraščius, kurie padėtų sujungti trūkstamas grandis. Būna, kad faktų ieškome legendų pagrindu“, – kalbėjo pranešėjas.
Istorija rankiojama po gabaliuką
Visuose archyvuose, visame pasaulyje saugoma daugybė dokumentų. Apie 60–70 proc. iš jų yra nežinomi.
Jeigu tai nuotraukos, tai ant jų nugarėlių nieko neužrašyta. Neaišku, kokie asmenys tose nuotraukose užfiksuoti. Yra gausybė rašytinių dokumentų, kuriuose paminėti tik asmenų vardai. Neįmanoma suprasti, kas tuos vardus ir kodėl užrašė ir kam tie užrašai skirti.
Ir vis dėlto istorikai, archyvų darbuotojai po mažą kruopelę bando tuos istorinius faktus išsiaiškinti, surankioti.
„Visą laiką turiu tokį pavyzdį ir juokiuosi: po dvejus metus trukusio tyrimo x tyrėjas nustatė, kad Antanas Smetona su Julija Žemaite pietavo ne antradienį trečią valandą, o ketvirtadienį pirmą valandą. Tai yra dvejų metų dokumentų tyrinėjimas identifikuojant kas kam rašė“, – kalbėjo Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius.
Pradėti reikia nuo užrašymo
Kiekvienas žmogus ir jo artimieji kuria ne tik savo asmeninę istoriją, bet ir savo bendruomenės, miesto, rajono, šalies istoriją.
„Kad ir kaip jūs besakytumėt, kad nieko nepadarėt, nieko ypatingo nesukūrėt, nenuveikėt, visi esate Lietuvos istorijos dalis ir kažką sukūrėte, kažką veikėte, užauginote vaikus. Ir net jei patys manote, kad nesate niekuo ypatingi, jūsų vaikai kalbės jūsų balsais, perims iš jūsų tą istorijos tęstinumą“, – mintimis apie tai, kad istoriją fiksuoti verta, pasidalijo menotyrininkas.
Istorija fiksuojama nuotraukose, dienoraščiuose, prisiminimuose, gimimo liudijimuose, mokyklų baigimo pažymėjimuose ir dar daugybėje kitokių dokumentų.
Archyvuose saugomas fotografijas J. Blažiūnas pavadino pačiu neaiškiausiu dalyku. Todėl, kad apie 80 procentų atvejų nežinoma, kas tose fotografijose pavaizduota.
Tarkim, nuotraukoje stovi diedukas ir ką tu žinai, kas jis toks. Pažvelgęs į jo drabužius istorikai suvokia maždaug, kokiu laikotarpiu padaryta nuotrauka. Žvelgdami į popierių, ant kurio nuotrauka atspausta, išmanydami spausdinimo technologijas, jie irgi daro tam tikras prielaidas. Tačiau tik tiek.
Pasak pranešėjo, saugoti istoriją – pradedant savąja, reikia ir yra verta. O tam, kad ji neišsibarstytų ir kada nors ateityje istorikams netektų jos rankioti po gabalėlį, pirmiausia reikia išmokti ant atspausdintų nuotraukų surašyti datas, žmonių vardus ir pavardes, nuotraukų atsiradimo aplinkybes.
Loreta BUTKUTĖ
