Pastaruoju metu visi kažkodėl stebisi, kad partijų lyderiai paremia jaunas paneles ir padeda pramušti tai naują butą, tai naują darbą, tai naujus mokslus.
Keista ta nuostaba. Negi padėsi senoms? Jos arba jau prasimušusios, arba pamuštos, arba kur nors parimusios… Tokia parama – kaip gero gėrimo stiklas į šulinį – nei skonio, nei naudos.
Tai supranta ir ES fondai, ir partijų magnatai. Tik kartkartėmis vis kas nors nustemba.
Iš neparemtųjų, matyt.
Kas kenksmingiausia?
Viskas dabar mums kenkia. Maistas kenkia, darbas kenkia, meilė kenkia. O kai visas pakenktas nueini pas daktarus, jie nepadeda. Pažiūri: gyvas. Supyksta, kad per anksti apsilankei, paklausia, ko atėjęs. Jei atsakydamas daug kalbi ir nieko neduodi, siunčia pas kitą. Pas tą, kurio negaila. Tas – dar pas kitą. Taip ir eini per rankas, kol visiškai susidėvi.
Kai koridoriuose ir kabinetuose padedi antrąją pusę sveikatos, paaiškėja, jog dėl visko esi kaltas pats. Kad šitiek išvargai ir dar nenumirei.
Būtum numiręs – būtų kita kalba. Konkretesnė.
Reformos
Reklama rodo, kaip lietuviai, ant suolelio susėdę, gėrisi kaimyno daržine. Tiksliau, ugnies ir dūmų stulpu virš tos daržinės. Žiniose rodo, kaip pleška dirvonai, pušynai, kvartalai ir kompleksai.
Jurgis iš mano senelių kaimo įtaria, kad tai blogai – įvardytos visos sąlygos, kaip nebaudžiamam suvesti sąskaitas su kaimynais. Pasakai, jog norėjai sudeginti vabalus kenkėjus, o kad kažkieno daržinė po liepsna pasitaikė… ne tavo valia.
Todėl Jurgis jau antrą savaitę kasa griovį aplink savo trobesius – per sausrą nuo ugnies apsigins, kai palis – karpių užveis. Anot televizoriaus, tokie jau, lietuviai, esame.
Nevienodai
Viešumas – kaip kažkoks užkeikimas. Kaip „Abrakadabra-mėnulis sidabro“ arba „Sezamai, atsiverk!“. Lyg ir egzistuoja jis, bet tik kaip mistinis dalykas. Užkeikimas arba prakeiksmas.
Štai parašė laikraštis apie kokią valdininkų darbo klaidą, trūkumą, neduok, Dieve, skandalėlį ar visą skandalą – ir visi, net tie, kurie vienas kitam dantis rodė ar pirštais baksnojosi, ima vieną dūdą pūsti – dėl visko kalta žiniasklaida.
Lyg viešai pasirodęs dalykas nebūtų toks pat geras arba toks pat blogas, koks ir neviešas.
Vis dar vadovaujamės patarle: šiukšles geriau laikyti savoj troboj. Nors jų iki kaklo, bet užtat niekas nemato.
Įdomu, kodėl tada tokios šiukšlinos mūsų laiptinės, kiemai ir gatvės? Galėtume visur vienodų principų laikytis. Būtų arba visuotinė tyla, arba visiška švara.
A. M.
