Jovita Budreckytė, po vyro Ročienė, gimė 1935 metais Gailaičių kaime, Skuodo rajone.
Iš Mažeikių geležinkelio stoties ešalonas su tremtiniais, tarp kurių buvo ir Jovita bei jos artimieji, pajudėjo 1951-ųjų spalį.
Apie tremtį moteris šiandien pasakoja sausai, be emocijų ir didelių filosofijų, jos nuomone, praeities nepakeisi, ir su nerimu stebi įvykius Ukrainoje: „Kas nepatyrė Stalino žiaurumų, niekada nesupras mūsų tykančios baisios grėsmės.“
Labai gerai datas ir skaičius prisimenanti J. Budreckytė-Ročienė „Santarvei“ pasakoja apie septynerius metus, praleistus Sibiro tremtyje.
Atrado ir Ylakiuose
Šeimoje augome aštuoni vaikai: keturios seserys ir keturi broliai, trys vaikai mirė maži. Tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką, grįžęs susipirko išdalytų dvarų žemės. Nukelta į 13 p.
Turėjome per 30 hektarų. Sodyboje buvo šeši budinkai: dvi kūtės, klėtis, daržinės, didelė dviejų galų troba. Ir gyvulių buvo nemažai: 4–6 karvės, ne viena pora arklių, buvo avių, įvairių paukščių.
Išvežė mus 1951 metais spalio 2 dieną. Aš mokiausi Ylakių gimnazijoje ir tą dieną buvau Ylakiuose. Sužinojau, kad veža tėvus, ir draugė pakvietė į savo namus: gal neišveš. Pasirodo, vienas iš klasės komjaunuolių mudvi sekė ir pranešė kam reikia.
Stribai atėjo manęs suimti. Pro langą pamačiau, kad vežime jau sėdi mano tėvas, seserys ir vienas brolis (mama jau buvo mirusi). Du broliai gyveno atskirai, o vienam pasisekė pabėgti ir stribams jo pagauti nepavyko. Dėl to jie buvo labai pikti ir neleido nieko pasiimti. Pasodino ir mane – tokią, kaip stoviu. Nuvažiavome iki sunkvežimio, kur buvo dar kelios šeimos. Tada – į Mažeikių geležinkelio stotį, kur greitai buvome suvaryti į vagonus.
Brolis Ignas buvo tarnavęs rusų kariuomenėje ir tėvas bandė įrodyti, kad tarybinio kario šeimos neturėtų tremti. Niekas tėvo teisybės nesiklausė. Išvažiavom: tėvas, keturios seserys, brolis ir dešimties metų sesers berniukas.
Prie Jenisiejaus
Spalio 19 dieną išlaipino mus Abakane, prie Jenisiejaus. Atvažiavę į tremtinių „turgų“ kolūkių pirmininkai rinkosi žmones. Paklausiausi buvo darbingo amžiaus. Šeimų neišdraskė. Pasibaigus dalyboms, persikėlėm keltu ir sunkvežimiais buvome nugabenti į Buzunovą. Apgyvendino mūriniuose keturių butų trobesiuose. Jeigu bute trys kambariai, tai viena didelė šeima gauna vieną kambarį, o jei šeima nedidelė, vienas kambarys skiriamas dviem šeimoms.
Mes gavom vieną kambarį, kurio didžiąją dalį užėmė rusiška piečka. Buvom tokie išsigandę, tokie pasimetę, purvini ir išalkę, kad nesinori net prisiminti.
Buvau dvejais metais pajauninta – 16 metų, bet jau priskaitoma prie darbingo amžiaus. Mes su seserimi buvome įdarbintos melžėjomis už dviejų kilometrų esančioje karvių fermoje. Kita sesuo nuėjo į lauko brigadą, o trečioji išvažiavo pas jau seniau tremtyje – tame pačiame Krasnojarsko krašte – esantį vyrą.
Tėvas, nors tik 54-erių metų, buvo labai susenęs, be sveikatos ir dirbti negalėjo. Kadangi mokykloje jau buvau mokyta rusų kalbos, galėjau susišnekėti.
Sibiro žiemos
Žiema atėjo greitai. O šalčiai, kokių Lietuvoje nebuvome matę, – per 40 laipsnių! Jenisiejus virto ledo keliu. Kentėjome ne tik mes, bet ir mūsų melžiamos karvės. Jos per visą žiemą stovėjo lauke! Karvės krisdavo, dvėsė ir veršeliai. Karvių kojos atšilus klimpo molyje, turėjome rišti per papilvę šniūrus ir, užmetus ant balkio, jas ištraukti. Vadinamosios tvarto sienos buvo nupintos iš vytelių, jos gyvulių nesaugojo nei nuo šalčio, nei nuo vėjo ar sniego. Koks tas melžimas ir kiek to pieno…
Šieno nebuvo, tik šiaudai ir tie patys permirkę. Vėliau, kitomis žiemomis, kai jau buvo šieno, karvės pieno davė daugiau. Pieną pačioms melžėjoms reikėjo pristatyti į už 15 kilometrų esančią pieninę, kur pieną išmašinavodavo ir atiduodavo į veršių fermas. Mėgindavome ir pačios pieno atsigerti, namiškiams parnešti.
Pirmais metais, kai atvežė, dar ant dirvų rasdavom kasant nesurinktų bulvių. Jos gelbėjo nuo bado. Už darbą pradėjome gauti grūdų, kad ir prastų. Veždavome malti.
Savas būstas
Po kokių trejų metų juodo vargo nusipirkome iš akmenų statytą namelį. Leido turėti šiokį tokį daržą. Buvo, kad ir nedidelis, tvartas. Nusipirkom iš fermų karvę, porą paršelių, vištų. Gyvenome visi kartu. Buvome šeimoje trys dirbantys asmenys.
Pamažu apsipratome, susipažinome su kitais tremtiniais. O jų buvo – ir estų, ir mordovių, ir rusų. Rusų cerkvėje pradėjo kartą savaitėje rodyti kiną, vėliau vykdavo ir šokiai.
Pradėjo statyti naujas fermas. Ėjome kojomis minkyti molio, tampėme sunkiausius grūdų maišus džiovykloje. Nieks nežiūrėjo, kad tu moteris. Lygia dalim su vyrais dirbome.
Vasaros ten labai karštos, basos kojos ant smėlio dega… Rusai vaikščiodavo su veilokais. O karves vasaromis išvarydavo į už 15 kilometrų esančias ganyklas arba išplukdydavo į salas. Valtimis plaukdavome karvių melžti, pačiom reikėjo ir į kandas supiltą pieną parsiplukdyti. Rankomis melžėm po 13–14 karvių, 40 litrų kandas nešėm iki valties ir iš valties – iki arkliais kinkytų vežimų. Vėliau atsirado mašinos, kurios laukdavo mūsų su parplukdomu pienu.
Sunkiai dirbau jauna būdama, bet, matyt, klimatas man tiko, kad nė karto nesirgau. Geldavo pečius, rankas, nugarą ir dabar skauda…
Vedybos
Jaunystė ir tremtyje yra jaunystė. Su būsimu vyru viename vagone į tremtį važiavau, bet nei mačiau jo, nei regėjau. O atėjo tam laikas ir sutikau…
Daugėjo mašinų. Mašinomis vežė į darbą. Vienas vairuotojas ėmė kviesti į kabiną, kad pamokytų vairuoti. Tai prasidėjo 1956-aisiais, vairuoti neišmokau, bet 1957-aisiais susirašėme. Nei kunigo, nei bažnyčios ten nebuvo. Su palūtarka nuvežė į apylinkę ir surašė.
Išėjau gyventi pas vyrą, nes ten buvo kiek daugiau vietos. Pakeičiau ir darbą – ganiau avis su ėriukais. Vyras už gerą darbą buvo gavęs medalį „Za cielynije ziemli“ (už plėšinių žemes – rus.), nors jokios celinos prie Jenisiejaus nebuvo… Už tą gautą medalį galėjo su savo tėvu ir seserimis važiuoti į Lietuvą. Tėvas su seserimis išvažiavo, o vyras liko laukti, kol mus išleis. Daugiau nei metus teko laukti.
Pagaliau namo…
1958 metų kovo 8-ąją važiuodami namo, vaikščiojome po Maskvą. Buvome užsidirbę pinigų, išpardavę užgyventą turtą, tad galėjom sau leisti ir pasižvalgyti, ir pavalgyti…
Buvome gavę leidimą grįžti į Lietuvą. Parvažiavome į vyro tėviškę – Purvėnus. Anksčiau grįžęs vyro tėvas trobos neatgavo, bet jau buvo prisiglaudęs pas žmones. Ir mes ten apsistojome. Prasidėjo vargai dėl darbo, dėl prisiregistravimo. Rašėme prašymus Paleckiui (Justas Paleckis – sovietinės valstybinės valdžios institucijos okupuotoje Lietuvoje – Aukščiausios Tarybos – prezidiumo pirmininkas – red. past.)… Vyras dviračiu važinėjo į Latviją – gal ten gaus. Rado darbą, nerado, kur gyventi… Tai ant dviračio sėdėdamas bent dviratį man iš Latvijos parvarė nupirkęs. Įsidarbino šoferiu Viekšniuose, o gyvenome Purvėnuose. Paskui gavo darbą Mažeikiuose, Kelių valdyboje.
Iš Paleckio atėjo leidimas prisiregistruoti, vyras perėjo dirbti į Mažeikių autotransporto įmonę. 1961 metais Purvėnuose gimė sūnus, kai jam buvo pusantrų, persikraustėme gyventi į Mažeikius. Įsidarbinau toje pačioje įmonėje sąskaitininke. Dukrą pagimdžiau tik po dešimties metų.
Kas nepatyrė, nesupras
Apie 1955 m.
Sibiras buvo nutraukęs mudviejų mokslus. Ėmėme lankyti vakarinę mokyklą. Aš – nuo dešimtos klasės, jis – nuo devintos. Tada turėjom tik sūnų ir jį palikdavome vieną… Gimus dukrai, po metų padėjau dirbti Skaičiavimo centre, darbo laikas – nuo 16 iki 24 val. Naktį gerą galą reikėjo tamsiomis gatvėmis pareiti.
Neišsirodėme, kad esam tremtiniai, tik pasą rodant pasimatydavo. Gyvenome tyliai, ramiai, daug dirbome. Vaikai geri užaugo.
Ką dėl savo likimo apkaltinsi, kas gyvenime nuo to dabar pasikeis? Niekada nesidomėjau archyvuose esančiais mūsų trėmimo dokumentais. Gal išvežė už tai, kad tėvas į kolūkį nestojo, gal kas dėl ko nors įskundė… Tiek jau to, nei ramiau, nei geriau nebus, jei sužinosi. Ir vaikai nesidomauja…
Tik į karą Ukrainoje žiūriu susirūpinusi, kas nepatyrė Stalino žiaurumų, niekada nesupras mūsų tykančios baisios grėsmės.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Jovitos BUDRECKYTĖS-ROČIENĖS šeimos archyvo
