Jūratė Norvaišienė gimtuosiuose Viekšniuose neseniai pristatė antrą savo eilėraščių knygą „Žiedais gyvenimas gyvas“. Jos teigimu, šią knygą paskatino artėjantis jubiliejus bei noras padėkoti tėvams, vyrui ir vaikams. Visus juos moteris vadina savo kūrėjais.
Aktyviai kurianti, įvairiuose kūrybiniuose renginiuose dalyvaujanti mažeikiškė teigia specialiai neplanuojanti – idėjos, eilės, renginiai, mintys dėl knygų ateina tarsi savaime. Ir taip, pasak Jūratės, ir lengviau, ir maloniau.
– Poezija jūsų gyvenime atsirado gana neseniai – prieš kelerius metus. Ką tai pakeitė?
– Iš pradžių rašiau ir niekam nerodžiau, paskui pradėjau rodytis kūrybinėse svetainėse, vėliau savo „Facebooko“ profilyje, pamačiusi, kad susidomėjimas didėja, susikūriau atskirą „Facebooko“ paskyrą – Jūratės kūryba. Šiuo metu yra daugiau kaip 3200 skaitytojų. Ir virtualioje erdvėje įdomu stebėti žmones: kas jiems priimtina, kas kaip reaguoja, vieni komentuoja viešai, kiti – asmeniškai. Treti pasisveikina gatvėje, o aš jų net nepažįstu.
Žinoma, yra eilėraščių, kurie ir neišvysta viešumos, nes jie per daug asmeniški, per daug dramatizmo. Baisu išgąsdinti skaitytojus (šypsosi). Ir vis nepriprantu, kai mane pavadina poete… Na, per skambu man tai… Per daug įpareigoja. Aš juk savamokslė. Kartais ir savitumo pritrūksta, ir rimas bei ritmas pasiklysta. Nors dabar juk yra visokios poezijos. Žmonės sako, kad mano eilėms nereikia vertimo. Jos suprantamos, priimtinos, kasdieniškos. Ne kartą teko girdėti, kad išsakiau tai, ką kažkas galvoja, išgyvena, jaučia, tik nemoka pasakyti. Todėl jos ir artimos žmonėms – kalba apie tai, kas supa mus visus. Dar teko girdėti, kad mano eilėraščius pavadina stiprios koncentracijos ir jų negalima perdozuoti.
– Kaip kilo mintis, kas paskatino leisti antrąją knygą? Nors pirmas kartas dažniausiai būna brangiausias, kuo ši – antroji knyga – ypatinga, kuo skiriasi nuo pirmosios?
– Eilėraščių rašymas, išleidus pirmą knygą, nenutrūko. Jie gulė užrašuose.
Ir reikėjo tiesiog atrinkti, surūšiuoti, atlikti techninį darbą, kurio labiausiai ir nesinorėjo.
Ko gero, pagrindinė paskata – mano pačios 45-etis. Ir noras padėkoti savo Kūrėjams – visų pirma Tėvams. Taip pat Vyrui ir Vaikams. Ir knygos pristatymas buvo numatytas mano gimimo dieną, tik karantinas pakeitė planus. O dabar sunku išsirinkti datą renginiui, kurio metu knyga būtų pristatyta mažeikiškiams.
– Kokių įspūdžių paliko antrosios knygos pristatymo vakaras?
– Neįvykus tam suplanuotam pristatymui Mažeikiuose, atlaisvėjus karantino suvaržymams, knygą pasiūlė pristatyti Viekšnių biblioteka. Viskas buvo suorganizuota per savaitę. Rizikavom vakarą daryti lauke, bibliotekos kiemelyje, ant dobiliukais ir saulutėmis išsidabinusios pievelės. Sakyčiau, pusę darbo atliko oras ir aplinka.
Buvo saulėtas ir šiltas pavakarys, sukneles, plaukus ir mintis plaikstė lengvas vėjelis. Žvilgsnis skraidė virš medžių viršūnių, virš bažnyčios bokšto… Žmonių akys švietė atsipalaidavimu ir meile. Kas kėdėse, kas ant pledukų. Kas saulėje, kas pavėsyje. Laisvė, atsipalaidavimas, ramybė. Tikra vasariška poezija.
– Knygos „Žiedais gyvenimas gyvas“ eilėraščiuose atsiskleidžia, kad pagrindinis jūsų įkvėpimo šaltinis – gamta. Kas dar įkvepia? Kaip apskritai „ateina“, pasibeldžia eilėraštis, haiku?
Gamta, santykiai, jausmai, prisiminimai. Apskritai, juk sakoma, kad poezijoje vyrauja trys temos: meilė, mirtis ir gyvenimo prasmė. Mano eilėse daug gyvenimo prasmės momentų atskleidžiama gretinant su gamta, jos virsmu, žydėjimo akimirka. Neretai gamta, jos reiškiniai, augalai suasmeninami, su jais pasikalbama. Nemažai eilėraščių parašiau savo mylimai jūrai.
Visoje mano kūryboje svarbūs egzistenciniai pasvarstymai. Mąstoma apie laiką, santykius, vienatvę, troškimus.
Kaip „ateina“? Jau ne kartą tokį klausimą girdėjau iš klausytojų. Kaip minėjau, dauguma gimsta stebint gamtą, būnant joje. Kartais susidėlioja pora eilučių, o tada lipdau tęsinį. Būna, kaip sakau, tokie „penkminutiniai“, parašyti vienu įkvėpimu. Būna, kad reikia pabrandinti, grįžti, pašlifuoti, paieškoti.
Aš juk prisimenu, ką esu rašiusi, kokiais žodžiais kalbėjusi, kokias metaforas naudojusi. Tad nuolat norisi naujumo, kitokio žvilgsnio į tą patį. Eilės gali gimti ir po patikusio filmo ar sudominusios knygos, taip pat po visai svetimos istorijos. Yra ne vienas ir ne du tokie kūriniai.
Taip pat ir po renginių, koncertų emocijos sugula į eiles. Ne vienas poezijos posmas parašytas susidūrus su mirtimi. Tačiau eilėraščiuose nebūtinai AŠ, ten būna ir lyrinis herojus. Tad nereikia visko skaityti pažodžiui ir visas emocijas matuoti ant manęs. Juolab kad tai – kūryba, vaizduotė, iliuzija.
Jei lygintume abi knygas, tai pirmoje daugiau sunkių, tirštų jausmų, spalvų, gylio, paslapties. Gal išsakyta tai, kas buvo per daug metų susikaupę. Antroje knygoje daugiau skaidrumo, lengvumo, šviesos, atvirumo.
– Kokiuose kūrybiniuose konkursuose šiuo metu teko dalyvauti, gal kažką planuojate artimiausiu metu?
– Jei pamatau, kad kažkas vyksta, tai ir dalyvauju. Nelabai patinka specialiai kurti kokia nors konkurso tema. Nors tai irgi savotiškas iššūkis. Turiu didelį eilėraščių archyvą, tai prireikus galiu panaudoti kažką jau parašyto.
Dalyvauju haiku konkursuose. Jie dažniausiai irgi teminiai. Kadangi myliu jūrą, tai labai vertinu pernykštę sėkmę – pirmą vietą konkurse „Haiku Palangai“. Šiemet taip pat dalyvavau, bet dėl karantino šventinė popietė Palangos muziejuje neįvyko, renginys atidėtas ir rezultatų nežinau. Bet juk ne įvertinimas svarbiausia. Malonu pabendrauti, susipažinti su kitais autoriais. Ypač haiku srity. Nes tai savitas žanras, akimirkos blyksnis.
Labai įkvepia ir jaukiai nuteikia kasmetiniai haiku skaitymai „Sename kluone“ netoli Zapyškio (Kauno raj.) Mistiška vienkiemio po senais ąžuolais aplinka užkabina sielos kerteles, ištraukia, pajudina vidinius klodus.
– Ką tik pasirodė pirmosios knygos antras leidimas. Kaip tam kilo mintis, poreikis?
Kai liko 6 pirmosios knygos vienetai, pasidarė liūdnoka, kad jos man trūks, noriu šios knygos eiles rodyti skaitytojams. Ten ir eilėraščiai, kaip minėjau, tirštesni, gilesni. Nors ir penktą knygą išleisčiau, bet pirma yra pirma, pirmagimis.
Knygą „Trys saujos laimės“ platinau pati, bet neseniai pasirašiau sutartį su interneto svetaine „Skanios knygos“. Abu mano eilėraščių rinkinius dabar galima įsigyti ir ten.
– Kokie dar tavo planai kūrybinėje srityje? Ar pagalvoji ir apie trečiąją knygą?
Nei planų, nei minčių (šypsosi). Viskas ateina tarsi savaime. Tada yra ir lengviau, ir maloniau. Kadangi tai yra mano laisvalaikis, tai ir neprievartauju savęs. Aišku, kartais būna neramu, kai ilgesnį laiką nesirašo. Ir apima savotiška baimė: o kas, jei Mūza niekada ir nebegrįš?
Brandinu mintį padaryti poetinį etiudą, greičiausia, einant per visus metų laikus. Su muzikiniais intarpais, gal pasitelkiant ir choreografiją. Eilėraščių turiu kiekvienam metų mėnesiui ir net po kelis, tik reikia talkininkų, skaitovų ir paskatinimo.
Tai, jei kas nors paskaitęs susidomės, laukiu pasiūlymų dėl bendro projekto. Turiu neblogą eilių programą su mūsų krašto ir mano bičiulių fotografijomis. 2018-ųjų pavasarį ji buvo pristatyta Viekšniuose – popietėje, skirtoje Poezijos dienai.
Džiaugiuosi, kai eilės virsta dainomis. Nedaug tokių yra, bet labai tai branginu ir vertinu.
