Adelė Stasiulytė su žolberėmis 1957m. Pirma eilė iš kairės: Jovita Lukošiutė, Banytė. Antra eilė: trečioji iš kairės –Adelė Stasiulytė, ketvirta – Jovita Derkintytė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Geras gyvenimas, dabar sakytume gerovė, atėjo pas žmones lėtai ir per ilgą laiką. Dabar mums daug reikia, o anksčiau žmogus mokėjo pasitenkinti labai mažais patogumais.
Sediškė Adelė Stasiulytė gimė karui baigiantis, bet puikiai atsimena savo „vedėjavimą“ pas močiutę gyvenusioms kveterantėms.
– Sedoje iki karo ir dar ilgai po karo buvo daug žmonių, mokykloje mokėsi daug vaikų. Didelė jų dalis į mokyklą suvažiuodavo iš tolimų kaimų. Tarpais net iš Barstyčių, Židikų, Ylakių, Žemaičių Kalvarijos. O kur Pabradumės, Užbradumės, Grūstės, Vaičaičių, Uikių, Dagių vaikai… Žiemos buvo gilios, niekas tada kasdien į mokyklas nevežinėjo… Prieš karą, o panašiai ir iki šešiasdešimtųjų metų Sedoje bendrabučio nebuvo. Ir buvo tada įdomus gyvenimas, nepanašus į bendrabutinį…
Augau pas močiutę Petronėlę Fiksienę. Ją mama ir vadinau. Taip ir pasakodama vadinsiu. Gyvenome Žemaičių Kalvarijos gatvėje (dabar pervadinta į Klaipėdos). Trobelė maža, bet labai patogioje vietoje: tuoj už tilto per Varduvos upę. Kveterantai norėjo gyventi kuo arčiau mokyklos. Mūsų rajonas taip ir buvo vadinamas – užtiltė. Kitoje pusėje tilto buvo mokykla, bažnyčia, klebonija… Toj mūsų užtiltėje kiekvienoje troboje kas nors buvo priimtas ant kveteros.
Mano mama visada laikydavo po 4–6 mokines. Visada mergeles. Išnuomoti buvo visi kambariai. Net virtuvėje buvo lova pastatyta. Kartais įsiprašydavo daugiau mergelių, negu buvo lovų. Sutikdavo miegoti po dvi vienoje lovoje. Tada tai buvo įprastas dalykas: ir šilčiau, ir taupiau. Ir koridorėlyje buvo lova pastatyta – už spintos. Ir mudvi su mama vienoje lovoje miegojome.
Mama kasdien pateikdavo pietus. Vėliau grįžusi iš mokyklos mergelė šiltą viralą visada rado dokupkėlėje. Maistas buvo paprastas, bet kvepėjo iš tolo. Daržoves, bulves, mėsos ar lašinių, taukų turėjo pristatyti kveterančių tėvai. Pusryčiams ir vakarienei savo valgė. Šaldytuvų tada juk nebuvo, bet naminis sūdytas sviestas ne taip greit gedo, rūkyti lašiniai, kumpis taip pat. Nebuvo jokių dujinių viryklių, tai malkas tiek apšildymui, tiek viralui virti reikėjo pristatyti kveterantėms. Po teisybei, niekas kambarių nešildė. Atsiveždavo pūkinius ar plunksnų patalus. Greitai nusirengi ir šmurkšt po patalų. Kiek dantimis patauškini, jau, žiūrėk, ir sušilai. Keldavosi ryte anksti, kad galėtų gerai išsiprausti, pavalgyti…
Žmonės pinigų tada neturėjo, tai už kveterą dažniausiai atsiskaitydavo maisto produktais, malkom. Nuomotojai tarp savęs gatvėje pasitardavo, kiek tais metais skaitys už kveterą. Tai, aišku, priklausė ir nuo suteikiamų gyvenimo sąlygų. Pas mus jos buvo nekokios. Bet žmonės buvo ne poniški, nebrokijo mūsų „pakajų“
Ant kveteros pas Petronėlę Fiksienę 1953 m. Stovi iš kairės į dešinę: trečia – Onutė Baranauskaitė, ketvirta – Nastutė. Sėdi iš kairės: Justina Beniušytė, Adelė Stasiulytė ir jos močiutė – namo šeimininkė Petronėlė Fiksienė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Rudenį mergelės atsikraustydavo, pavasarį išsikraustydavo. Nebuvo atvejų, kad nesutartume su nuomininkėmis. Mama griežta ir reikli buvo, bet labai teisinga. Ir tarp savęs jos niekada nesipyko, nors sueidavo nepažįstamos. Iš tolimiausių kaimų. Man toks gyvenimas labai patiko. Buvo linksma ir įdomu. Aš buvau visų reikalų tvarkytoja. Visos žinios per mane ėjo. Rudenį, paprastai, susirinkdavo ta pati kompanija, kol tik visai mokyklą baigdavo. Pažintys ir draugystė likdavo visam gyvenimui. Iki šiol vis dar ką nors sutinku.
Televizorių, radijų nebuvo, bet vakarai neprailgdavo. Visokiausių žaidimų prisigalvodavome. Linksmiausia buvo žiužį mušti, lauminėti. Žiemą su ledžingom ant ledo išeidavom. Bėda, kad tų ledžingų neturėjom. Per visas turėjom vieną, tai sustojam į eilę ir laukiam, kol eilė prieis. Viena koja atsispiri ir pirmyn. Net ausyse švilpia nuo greitumo. Apsiaudavom klumpes: irgi gerai slysta. Prikaldavom į padus vinių. Visokių štukų prigalvodavom… Norvaišiukams nupirko dvi ledžingas. Tai kokių tik sukinių neprisukdavo… Žiūrėjom išsižiojusios į tuos jų cirko numerius. Ateidavo ir daktarai ledžingom nešini – Bukienė su vyru, Germanavičiai, Jankauskai. Jauni buvo. Žaisdavom, kol sutemsta ir dar prie mėnesienos, jei buvo.
Pamokas ruošė tik prie dienos šviesos. Nei žibalo, nei elektros ilgai niekas nedegino. Per gavėnią, adventą dažnai mokėsi giesmių, dažnai giedojo „griaudžius verksmus“, daug meldėsi. Nebuvo to, kad aš ko neišmokčiau. Kol pradėjau eiti į mokyklą, jau „didelius mokslus buvau išėjusi“, o toliau tai ką ir besakyti: visos su manim draugavo, mokino, vedžiojosi.
Nieko tada nebuvo, nieko neturėjom. Labai blogai gyvenom. Sunku ir pagalvoti. O atsimenu tik gerus dalykus, tik linksmybes, juokus, gerumą ant širdies. Juokėmės iš mažmožių, laimingi patys nuo savo jaunumo buvome… Dabar, kad ir visko turime, kad ir gerai gyvename, bet senatvė neturi to palaimingo be rūpestėlių džiaugsmo. Visa tai liko jaunose dienose.
Jūratė MEDEIKYTĖ
įdomu. Būtų malonu, kad ir daugiau tokių atsiminimų galėtume paskaityti.