Kalvystė žemališkiui kalviui – ne darbas, o pomėgis

Šiandien Virgilijui Mikuckiui istorinė diena – jo nukaldinta skulptūra papuoš Mažeikių miestą. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Į šią savaitę Mažeikiuose vykstančią IV Tarptautinę kalvystės meno ir amatų šventę nemažą indėlį įnešė ir iš Žemalės kilęs kalvis Virgilijus Mikuckis. Šiandien bus pristatyta jo sukurta ir nukalta skulptūra „Kuožns īr sava laimės kalvis“.

Kalvystės amatu ketvirtį amžiaus užsiimantis žemaitis nebeišvardintų, ką yra nukaldinęs. Šiuo metu jis su malonumu atsidavęs kryždirbystei.


Kuria skulptūrą Mažeikiams

Mažeikių miestą papuošiančios skulptūros idėją sugalvojo pats Virgilijus. Skulptūros pagrindą sudaro žmogaus pavidalo rėmas, vienoje rankoje žmogus laiko plaktuką, kitoje – reples su laimę nešančia stilizuota pasaga. Virš žmogaus figūros užrašas „Kuožns īr sava laimės kalvis“, kurį papuoš šventės metu kalvių nukaltos dekoratyvinės gėlės. Skulptūros aukštis – trys metrai, svoris – apie du šimtus kilogramų. Virgilijus sako, kad per žmogaus figūrą galima pereiti taip, kaip ir pro vartus – ir tada tapsi laimingesnis. Kurioje vietoje skulptūra bus pastatyta, spręs architektai.
„Padovanosiu šį darbą Mažeikiams. Esu kalvis praktikas: kiti kalba kalba, kad dovanos, o aš ėmiau ir padariau. Ko čia žaisti?“ – pareiškė metalo meistras.
Ši skulptūra – vienas didžiausių Virgilijaus darbų, nemaži ir jo kalami Sedos Vytauto Mačernio gimnazijai atiteksiantys šviestuvai.


Dėl pasirinkimo nesigaili

Viena mėgstamiausių V. Mikuckio kūrybos sričių – kryždirbystė. Kryžiais nukabinėtos kone visos dirbtuvių sienos, daug jų šiuo metu Kultūros centre veikiančioje kryždirbystės darbų parodoje. Kolegos pastebi, kad Virgilijus parodoje dalyvauja kiek nekukliai, bet jis atremia, kad turi tokių kryžių, kurių gaila būtų neparodyti. 
„Visus nuraminu, kad vertinimas vyksta tik penkių pačių naujausių kryžių, o kiti tiesiog padėti, kad žmonės juos pamatytų“, – gražia žemaitiška šnekta mintis dėstė geležies tramdytojas.
Virgilijaus kalvystės pradžia – kai baigęs aštuonias klases įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo metalo skyrių. Prisimena galėjęs rinktis arba medį, arba metalą, bet medis jam atrodęs per lengvai, norėjosi kažko sudėtingesnio.
„Pasirinkau metalą, ir nesigailiu. Manau, kad kiekvienas galėtų būti kalvis, tik reikia ilgai ir nuobodžiai dirbti. Yra tokių, kurie po penkerių metų mušasi į krūtinę ir sako esantys tikri kalviai, o dar po metų, žiūrėk, ima ir nebekala. Aš, be mokslų, kalviauju jau dvidešimt dvejus metus“, – apie pašaukimą kalvystei pasakoja Virgilijus.


Dirbtuves nuomoja

V. Mikuckis sako, kad tik baigęs mokslus kalvis dar nesi: reikia tą darbą dirbti. Dabartinės dirbtuvės kalviui – jau šeštos. Patalpas darbui Virgilijus nuomojasi, o kalvės visi įrengimai, instrumentai yra jo paties.
„Atsisėdęs virtuvėje nieko nepadarysi. Žinoma, pasidėjęs nedidelį priekalėlį kažką smulkaus gali nukalti. O jei nori dirbti rimtai ir produktyviai, turi turėti gerą įrangą, vietą ir sąlygas“, – samprotavo kalvystės meistras.
Šeštus metus Tirkšliuose dirbančiam vyriškiui keista, kad jį jau vadina tirkšliškiu.
„O gal kitais metais tų patalpų nebegausiu ir išsinuomosiu kur nors Buknaičiuose, bet tai nereikš, kad tapau buknaitiškiu. Aš esu tikras žemališkis“, – šypsojosi Virgilijus.
Pirmieji jo meniniai darbai nebuvo susiję su kalvyste. Mama Žemalėje dirbo fermoje, į kurią karvėms laižyti atveždavo druskos. Joje būdavo prisimaišiusių mažų kriauklelių: vaikas jas rinkdavo ir iš jų klijuodavo įvairiausius paveikslėlius.


Pirmojo darbo neliečia

Rimtesnė Virgilijaus kalvystė prasidėjo, kai iš Vilniaus į Mažeikius sugrįžo kalvystės meistras Algirdas Stonkus. Pas jį gizeliu išdirbo trylika metų.
„Kai pamačiau, ką Stonkus daro, man ir akys išsprogo: tada supratau, ką iš metalo galima padaryti. Kai su tokiu  gabiu žmogumi dirbi… Kurį laiką tik mokaisi, o paskui ateina laikas, kad jau norisi padaryti kažką savo“, – savo darbo pradžią prisimena V. Mikuckis.
Pirmąjį savo darbą – jau  profesionaliau iškaltą kryželį, kalvis tebeturi iki šiol: jį vis norisi tobulinti, kažką keisti, bet rankos nekyla dėl to, kad jis yra pirmasis.
„Tą kryželį dabar gal keisčiau vienaip, o po dešimties metų gal jau atrodytų kitaip, todėl jo ir nejudinu. Geriau nukalti kitą“, – mano meistras.
Vienodų kryžių Virgilijus sakė nemėgstąs, jų ir nėra. Jei ir pasitaiko užsakymas nukalti tokį pat, naujasis vis tiek būna kiek kitoks.
„Jeigu paprašo kažko, suprantu, ko žmogus nori, kokiu principu kad būtų nukalta. Būna, kad pasirenka kokį akmenį, tad reikia prisitaikyti prie jo. Viskas pagal situaciją. Čia ne kaip parduotuvėje: atvažiavai, pamatei, nusipirkai, ir viskas“, – kūrybos virtuvę praskleidė kalvis.


Studijuoja skulptūrą

Prieš kaldamas kryžių V. Mikuckis visada pasidaro brėžinį, nes norint padaryti tikslią kryžiaus formą, išvengti disproporcijų, reikalingi matematiniai skaičiavimai. Jeigu kryžius nesudėtingas, galima jį nukalti ir spontaniškai, bet geriau nerizikuoti.
Savo gizelio Virgilijus neturi: sūnus Benediktas šiuo metu Dailės akademijoje studijuoja skulptūrą.
„Kai baigs, pažiūrėsim, ar po aukštųjų mokslų kalvystės benorės, nors anksčiau kalvės nevengė, padėjo man. Iš karto pašventinti į didžiuosius kalvius negalima, nes užries nosį: reikia ir kalvę pašluoti, anglių prinešti, dumples papūsti. Tik dabar bus problema: ar sūnus su aukštuoju benorės būti gizeliu, gal norės būti direktoriumi. Kiek žinau, akademijoje jį sunkiai dėstytojai iš kalvės iškrapšto, nors studijuoja visai kitą specialybę“, – apie sūnaus pasirinkimą pasakojo kalvis.


Bendravo su Ukrainos prezidentu

V. Mikuckis pasakojo, kad tiek jo darbai, tiek jis pats keliauja gana plačiai, užsakymų netrūksta. Pats neseniai jau ketvirtą kartą lankėsi tarptautiniame kalvių festivalyje Ivano Frankovsko mieste Ukrainoje. Tai vienas didžiausių kalvystės renginių Europoje. Iš Lietuvos jame dalyvavo keturi kalviai.
Iš šio festivalio žemališkis parsivežė net keturis diplomus: šį kartą apie jo nekuklumą kalbėjo žurnalistai. Su diplomais iš Ukrainos Virgilijus grįždavo ir anksčiau: jo darbai užfiksuoti festivalio kataloguose.
Kalviui įsiminė pirmoji kelionė, kai kalnuose teko susitikti su tuometiniu Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka: apie tai liudija bendra fotografija. Su lietuviais prezidentas kalbėjosi gerą pusvalandį, paprašė perduoti linkėjimus Valdui Adamkui, pasakojo, kad vaikystėje yra nukalęs žvakidę.


Kartais dirba, kartais – ne

Paklaustas, ar turi savo mėgstamiausią darbą, Virgilijus prisipažino, jog anksčiau, nukalus kokį įdomesnį darbą, kaip mažam vaikui norėdavosi jį pasidėti po pagalve. 
„Dabar tas laikas, aišku, praėjo. Žinoma, įdėjus tiek energijos, darbai yra brangūs, bet stengiuosi nebeprisirišti prie jų, nes mintys sukasi apie kitus darbus. Energiją reikia eikvoti naujiems, o ne jau sukurtiems dalykams“, – apie savo darbus kalbėjo kalvystės meistras.
V. Mikuckis prisimena banalų pasakymą, kad, pasirinkus gerą, mėgstamą specialybę, dirbti nereikia. Tai nėra darbas, o pomėgis.
„Tai mes kartais dirbam, o kartais nedirbam. Būna, kad nuvažiavus kur į metalo laužyną ar veikiant ką nors kita tavęs paklausia, kodėl nedirbi? Aš tada sakau, kad dirbu ir naktį, nes mintys vis tiek sukasi. Nesvarbu, kad manęs kalvėje nėra, bet aš vis tiek dirbu. Kita vertus, pasirinkus mėgstamą darbą, gali ir nedirbti“, – filosofavo kalvis.
Jo teigimu, minčių, ateities planų galvoje netrūksta – trūksta tiktai rankų, nes dviejų neužtenka.

4 Atsakymai į “Kalvystė žemališkiui kalviui – ne darbas, o pomėgis”

  1. Viktorija parašė:

    Sveiki gal butu galima gauti sio kalvio kontaktus kokius?

  2. matas parašė:

    trenkti visa galva

  3. Vardas (privalomas) parašė:

    Labai gerbiu kalvio darbus man jo arbai įspudingi

  4. Vardas (privalomas) parašė:

    Puikus ir įdomus žmogus. Ir darbai labai gražūs. Tikras meistras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto