Kažkada Kapų gatvė (dabar – Sedos) buvo ganėtinai svarbi. Tai buvo miesto pietiniai vartai, pro kuriuos išvažiavęs galėjai patekti į Telšius, Židikus. Važiuojant Skuodo gatve, Židikų kryptimi, tilto per Ventą nebuvo. Tad norint pasiekti Židikus, Skuodą, reikėdavo važiuoti iki Tirkšlių, iš kur vedė kelias į Židikus. Šia gatve mažeikiškiai iškeliaudavo į amžinojo poilsio vietą – Mažeikių kapines.
Kapų gatvė buvo viena pirmųjų mieste, kuriai suteiktas pavadinimas XX a. pradžioje. Savo pavadinimą ji keitė kelis kartus. Iki karo buvusi Kapų gatvė pokariu tapo K. Petroškos, o atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pavadinta Sedos vardu.
GATVĖS TĄSA BUVO
KITAPUS
GELEŽINKELIO
Kapų gatvės, vaizdžiai tariant, ištakos buvo nedidelė P. Vileišio gatvelė, kuri, prasidėjusi nuo Laisvės gatvės, dabar atsiremia į geležinkelį ir čia baigiasi. Prieškariu šioje vietoje buvo dar viena, ne tokia reikšminga, antraeilė pervaža. Tai patvirtina ir Mažeikių muziejuje saugomas Mažeikių miesto planas, atspindintis 1918 metų padėtį.
Remiantis muziejininkų informacija, gatvė tęsėsi kitapus geležinkelio. Kai neliko pervažos, dar Smetonos laikais, abipus geležinkelio išdygo keli ilgi raudonų plytų pastatai, kuriuose buvo „Lietūkio“ Mažeikių sandėliai. Jie ir dabar tebestovi. Sovietmečiu viename jų buvo baldų parduotuvė, dabar – bendrovė, gaminanti baldus. Kitame ir šiandien tebėra maisto prekių urmo sandėliai. Prasidėjusi prie geležinkelio, Kapų gatvė tęsėsi toje vietoje, kur dabar susikerta Geležinkelio ir Sedos gatvės. Dabar ši gatvė vadinama Sedos.
Grįžtant prie P. Vileišio gatvės, ji pavadinta garsaus inžinieriaus, projektavusio ir stačiusio tiltus ir geležinkelius, Lietuvos visuomenės ir politinio veikėjo Petro Vileišio (1851–1926) vardu. Su Mažeikiais, atrodo, jis neturėjo nieko bendra, bet ne viena gatvė buvo pavadinta ne mažeikiškių, o tik kuo nors Lietuvai nusipelniusių žmonių vardais. I pasaulinio karo metais, kai vokiečiai užėmė Mažeikius, P. Vileišio gatvė trumpam buvo perkrikštyta į Oberštrase. Po II pasaulinio karo ši gatvelė pavadinta Revoliucionierių.
ČIA GIMĖ CIVILINĖS
AVIACIJOS PRADININKAS
Pasak muziejininko Algimanto Muturo, Kapų gatvė tęsėsi per vadinamuosius Miesto laukus. Čia kažkada buvo tik pievos ir ūkininkų žemės. Nuo labai senų laikų prie gatvės stovėjo tik kokios 5 ar 6 trobelės. Bene pats garsiausias šios gatvės gyventojas buvo 7-uoju numeriu pažymėtame name gyvenęs lietuvių civilinės aviacijos pradininkas, pirmasis tarptautinis civilinis lakūnas Julius KumpikasKumpikevičius. Jo tėvai turėjo vilnų karšyklą.
Apie šį garsų mažeikiškį buvo plačiai prabilta, kai prieš trejetą metų Mažeikiuose apsilankė Niujorke gyvenanti jo dukra dr. Giedrė Kumpikaitė, kuri kūrė filmą apie savo tėvą. Tada „Santarvėje“ spausdintame straipsnyje „Kuriamas filmas apie mažeikiškį, lietuvių civilinės aviacijos pradininką“ (Nr. 83, 2007-07-28) jo autorė Virginija Steponavičienė apie šį lakūną rašė:
„1934 m. kovo 5–9 dienomis visų Lietuvos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose buvo skelbiama informacija apie nutrūktgalvišką jaunojo mažeikiškio skrydį iš Prahos (Čekija) į Kauną.
Buvo jaučiama didžiulė įtampa, nes nuo tragiškos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties buvo praėję tik aštuoni mėnesiai. Juolab sningant, pučiant stipriam vėjui dvidešimt trejų metų lakūnas skrido senutėliu, iš apyvartos nurašytu lėktuvu, neturinčiu jokių navigacijos prietaisų.
Kodėl prieš tai tik 10 skrydžių atlikęs J. KumpikasKumpikevičius ryžosi tokiai avantiūrai?“
Remiantis G. Kumpikaitės prisiminimais apie tėvą, toliau rašoma, kad jis nuo mažens svajojęs apie aviaciją, tačiau pinigų stygius trukdė įgyvendinti šią svajonę. Tada jis ryžosi vykti į Čekiją, kur tikėjosi galėsiąs realizuoti savo tikslus.
Vienas čekų lakūnas jaunuolį iš Lietuvos išmokė valdyti lėktuvą. Nusipirkęs „senuką“, Julius nusprendė įrodyti, kad galima skraidyti ir blogu oru. Priverstas nutūpti Vokietijoje, jis tęsė skrydį kitą dieną.
Trečią dieną Kaune jį sutiko labai iškilmingai. Pagerbti drąsaus lakūno susirinko visi karo aviacijos karininkai. Jį apgyvendino „Metropolyje“, porą savaičių su juo susitikinėjo žurnalistai, jis buvo pakviestas kalbėti per radiją.
JAUNĄ POETĄ
PAKIRTO KULKA
Kaip žinia, po karo, sovietmečiu, Kapų gatvė gavo naują vardą ir tapo K. Petroškos gatve. Apie Kazį Petrošką pasakojęs muziejininkas Vytautas Ramanauskas apibūdino jauną gimnazistą kaip komjaunuolį, poetą, savo kūryboje propagavusį socializmo idėjas. Pokariu jo eilėraščiai buvo spausdinami rajoninėje spaudoje. K. Petroška nuomojo kambarį šioje gatvėje esančiame name. Šiandien to namo nebėra. Jis buvo nugriautas amžių sandūroje. Toje vietoje dabar stovi Sedos gatvės 8asis namas. Vėlyvą 1949-ųjų rudens vakarą K. Petroška iš pasalų buvo nušautas per savo kambario langą. Po žūties jaunuolio atminimas buvo įamžintas gatvę pavadinant jo vardu.
Mokytojas Algirdas Butkevičius prisimena K. Petroškos laidotuves, kurios buvusios labai didelės ir iškilmingos. Algirdas tada mokėsi penktoje klasėje. Žuvusysis buvo pašarvotas Laisvės gatvėje esančio pastato, kuriame dabar yra paštas, pirmajame aukšte. Laidotuvėse dalyvavo daug mokinių ir mokytojų. Palaidojo jį Tirkšlių kapinėse.
Jaunąjį poetą gerai pažinojo ir kitas mokytojas Antanas Poškus. Tai buvęs gražus vaikinas, jam tebuvę 18 ar 19 metų. Iš Balėnų kilęs jaunuolis nuomojo kambarį pas Kapų gatvėje gyvenusią Antanavičienę. Anot A. Poškaus, į komjaunimą K. Petroška įstojęs tik tam, kad galėtų dirbti žurnalistinį darbą. Jis perėjęs į vakarinę mokyklą ir įsidarbinęs apskrities komjaunimo komitete. Spausdinęs savo eilėraščius „Mažeikių tiesoje“, buvęs šio laikraščio literatų klubo narys. Daug kam nepatikę jo socializmo idėjų dvasia parašyti eilėraščiai, o didžiausią neapykantą jis užsitraukęs eilėraščiu „Šlovė Stalinui“.
K. Petroška jau buvęs priimtas į „Komjaunimo tiesos“ laikraštį, tačiau nebesuspėjęs jame net pradėti dirbti. Iš vakarinės mokyklos vakare sugrįžusį į nuomojamą kambarį, bestovintį prie lango jį pakirtę šūviai. Net kelios kulkos įsmigusios į pilvą. Ligoninėje jam padarė operaciją, bet gyvybės išgelbėti nepavyko, ir jaunuolis mirė. Pasak A. Poškaus, jis buvęs gabus, netgi talentingas. Iš jo galėjo išaugti garsus poetas.
BUŠMOS SODYBA
BUVO BENE SENIAUSIA
Grįžtant į tarpukario Kapų gatvę, apie tą vietą, kur dabar yra prekybos centras „Iki“, naujoji bažnyčia, veikė linų fabrikas, kuris priklausė žydams. Savininkai nuolat keisdavosi, todėl jų įvardinti neįmanoma. Fabrikas ne kartą degė, ne kartą bankrutavo, ėjo iš rankų į rankas. Šiandien jo nėra likę nė pėdsako.
Kitame dabartinės Sedos ir Žemaitijos gatvių kampe buvo ūkininko Bušmos sklypas ir sodyba. Dabar šioje vietoje – tuščias laukas su dar iš anų laikų išlikusiais medžiais.
Apie šią sodybą, kurią supo didelis sodas, ūkiniai pastatai, ir jos šeimininką pirmasis prabilo senas mažeikiškis Petras Žulpa, kuris pažįsta tris senojo ūkininko sūnus, ir šiandien gyvenančius Mažeikiuose.
Vieno iš jų – Juozo sūnus Gediminas sakė, kad jo tėtis yra iš septynių vaikų šeimos. Šiandien iš jų likę tik keturi. Jonas miręs jaunas. Klaipėdos konservatorijoje dėstytoju dirbęs Antanas iš gyvenimo išėjo taip pat nesulaukęs senatvės. Nebėra ir medicinos sesers Marytės. Iš gimtojo miesto niekur neišvyko melioracijos darbų specialistas Pranas, Gedimino tėtis Juozas, kuris savo gyvenimą susiejo su techniniais mokslais, ir terminio metalo apdirbimo meistras Petras. Valerija dirba gydytoja Raseiniuose.
Muziejaus šaltiniuose daugiau duomenų apie Kapų gatvės gyventojus nėra. Tiesa, V. Ramanauskas prisiminė, kad čia gyvenusi Laurinavičiūtė, viena pirmųjų 1905-aisiais metais vargonininko Karolio Pukevičiaus suburto bažnytinio choro chorisčių. Ji kalbėjo lenkiškai ir save laikė lenke.
ŠIS KELIAS VEDĖ Į NEBŪTĮ
Anot A. Muturo, 1941-ųjų birželio–liepos mėnesiais Kapų gatvė matė daug tragiškų įvykių. Nacistinei kariuomenei okupavus Mažeikius dalis miesto žydų buvo uždaryti į Didžiojoje (Laisvės) gatvėje buvusią sinagogą. Po keleto dienų moteris išskirstė į kaimus ūkininkams, kur jos dirbo įvairius žemės ūkio darbus, o vyrai Didžiąja gatve, po to – P. Vileišio ir Kapų gatvėmis buvo varomi į Lačo malūno daržinę. Paskutinis jų kelias buvo iš ten į žudynių vietą pavenčiuose. Tuo pačiu keliu iškeliavo Laižuvos ir Leckavos žydai. Po poros savaičių žydų moterys taip pat buvo atgabentos į Lačo malūno daržinę, ir jas ištiko toks pat likimas.
Mažeikiškiai, gyvenę P. Vileišio ir Kapų gatvėse, su siaubu stebėjo, kaip nelaimingieji „keliauja“ į savo egzekucijos vietą. Amžininkai yra pasakoję, kad tarp šio klaikaus vaizdo stebėtojų buvo žmonių, kurie prisiminė, kad Kapų gatve varomų žydų kolonoje buvusi ir stomatologė Chaja Lampaitė, kuri su savimi tempusi didžiulį lagaminą. Jis buvęs labai sunkus, esą gydytoja į jį buvo susikrovusi nemažai stomatologinio aukso. Moteris pavargo ir prisėdo pailsėti. Kai kolonos palydovų paraginta eiti toliau ji nepakluso, paprasčiausiai čia pat buvo nušauta.
NAMAI STOVI… ANT KAULŲ
Kapų gatvėje priešais kapines, kur dabar stadionas, prieškariu ir po jo buvo žema vieta, durpynas ir pelkė. Pokario metais, vykstant rezistencinei kovai, į šią vietą buvo sukišti, tiesiogine to žodžio prasme, laisvės kovų dalyviai. Jų kūnus priglaudė žemė gatvės kairėje, važiuojant Tirkšlių kryptimi, prieš dabartinę Pavenčių gatvę ir už jos.
Netoli Lietuvos laisvės gynėjų amžinojo poilsio vietos savo mirtį pasitiko ir amžiams čia liko ir kiti nelaimingieji. Sovietmečiu, statant naująjį gyvenamųjų namų kvartalą tarp M. Daukšos ir Sedos gatvių, statybininkai rado nemažai žmonių griaučių, kaulų, kariškos aprangos detalių: sagų, diržų sagčių.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Kapų gatvei, sovietmečiu turėjusiai K. Petroškos pavadinimą, reikėjo naujo vardo. 1990-aisiais Mažeikių architektas Henrikas Štaudė, projektavęs naująją Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią Žemaitijos gatvėje, pasiūlė šiai gatvei suteikti Sedos vardą. Architektas tikėjęsis, kad ateityje ši gatvė plėsis, be to, ji – tiesus kelias į Sedą.
(Bus daugiau)
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš Kosto BUŽOKO archyvo.: Dar ir pokariu Kapų gatvėje buvo miesto laukai. Retkarčiais ja pravažiuodavo tik arklių traukiamas laidotuvių vežimas.
Taip šiandien atrodo namas, kuriame užaugo lietuvių civilinės aviacijos pradininkas Julius Kumpikas-Kumpikevičius.
Šiame name Smetonos laikais buvo stalių dirbtuvės.
Visi šie namai statyti dar užpraėjusio amžiaus pabaigoje.
