Jei kas nors paprašys patarimo, žinokite, kad patarti reikia taip, kaip nori prašytojas. Kitokio pobūdžio, prasmės ar emocinio krūvio patarimas yra klaida. Patarimas apskritai yra klaida, jei jis dalijamas nepaprašius.
Prisipažinsiu, turėjau tokią ydą – dalyti patarimus į kairę ir į dešinę. Įsivaizdavau, kad metų našta (tada man jau stuktelėjo trys dešimtys), gyvenimiška patirtis, perskaitytų knygų stirta leidžia jaustis labiau žinančiai ir atsakingai už kitų sprendimus. Prireikė dar keliolikos metų, kad suvokčiau, jog liaudies posakis „Patarimas nieko nekainuoja“ adresuotas man, ir jis reiškia ką kita nei iki šiol maniau. Ne tai, kad patarimai dažniausiai dalijami veltui (išskyrus kursus, kurie žada padėti uždirbti milijonus ar suprasti nuosavą sutuoktinį), o mažai verti.
Klausiantis žmogus dažniausiai jau žino, kokio atsakymo nori. Jis tik pasitikrina, atlieka apklausą, kurios tikslas – patvirtinti savojo sprendimo teisingumą. Pabandykite įtikinti didžiausio girtuoklio ir plevėsos žmoną, kad ji auka ir privalėtų kuo greičiau bėgti nuo tokio gyvenimo. Ji atsakys, kad nenori traumuoti vaikų, kad bijo turto dalybų ir kad jis šiaip yra geras. Nesvarbu, kad dar prieš kelias minutes guodėsi, jog gyvenimas tapo nebepakenčiamas.
Kitas atvejis: žmogus nepatenkintas darbu. Jam nepatinka viskas: vieta, viršininkai, užduotys ir rezultatai, atlyginimas ir kolegų elgesys. Ką patartumėte? Suprantama: nebesikankink ir mesk tokį darbą. Kokio atsakymo dažniausiai sulaukiame, kai pasiūlome kirsti iš peties? Kad daug metų dirbta, kad daug jėgų ir energijos atiduota, kad nežinia ar pavyks surasti kitą vietą, persikvalifikuoti ir pritapti naujame kolektyve…
Dar vienas klausimas: ką daryti, jei trūksta pinigų. Jei galo su galu nepavyksta sudurti, o norisi gerokai daugiau: drabužių, būsto, atostogų „kaip pas žmones“. Apsidairius aplinkui genda nuotaika, nes kažkam sekasi, o pačiam – nors vilku stauk. Į klausimą, kodėl jam nesiseka, žmogus dažniausiai atsako: todėl, kad nevagia, nekabinėja akių darbdaviui, gyvena iš algos. O ta alga…
Alga visiems per maža, pasakytų išmanantys žmonės. Didelė ji tik pirmąjį mėnesį po svaraus pakėlimo. Pasakytum taip – pašnekovą įžeistum, pasitikėjimo nepateisintum. Bandai įrodinėti, kad jo gyvenimas, kaip ir apsirengimas, ne toks jau ir blogas – taip pat negerai. Niekas neprašė vertinti ir sverti. Prašė išklausyti.
Taigi vadovaudamiesi šiek tiek „sutirštintais“ pavyzdžiais, galime padaryti išvadą: dažniausiai žmonėms, kurie sako atėję patarimo, svarbu išsikalbėti ir būti išklausytiems. Išklausę savo išvadas jie pasidarys patys ir patys nuspręs, kaip toliau elgtis. Todėl neverta net bandyti įsižeisti, kad atliekame klausyklos funkciją, o nuodėmių atleidimo niekas net neprašo. Juk ir mes patys kartais linkę pasinaudoti šia galimybe: garsiai pasakyta mintis mus pačius pasiekia kitaip nei išnešiota giliai viduje. Ar ne tai turėjo galvoje teorijos „Mintis yra materiali“ kūrėjai?
Tad ko nori iš mūsų patarimo prašytojai? Padėti materializuoti jų vidinę mintį: suformuluoti problemą, ištarti ją garsiai, pačiam išgirsti ir pačiam ją išspręsti.
Mes esame tik katalizatorius – toks elementas, kuris pagreitina reakciją, tačiau joje nedalyvauja. Todėl ir neverta reaguoti: nei džiaugtis, nei piktintis. Tik „katalizuoti“ – pabūti šalia.
Ir jums ačiū, kad pabuvote šalia manęs, norinčios mažiau šnekėti ir pamokslauti. Tegul ir netiesiogiai – kitapus laikraščio, bet efektyviai. Tikiuosi, tai man padės.
AUDRONĖ
