Gargždiškiui, Klaipėdos rajono Tarybos nariui, fotoklubo „Gargždai“ entuziastui Ričardui Vaitiekūnui prireiktų gero pusvalandžio vien tik išvardyti kraštus, kur jam yra tekę nukeliauti. Visas keliones jungia du bendri dalykai: kalnai ir fotografija. Ričardas Vaitiekūnas su savo draugais keliones į tolimas šalis pirmiausia renkasi pagal tai, ar jose pamatys kalnus. O be fotoaparato keliautojas sako nebeįsivaizduojąs nė vienos, net trumpiausios savo kelionės. Gargždiškiai jau nekart yra matę įspūdingų R. Vaitiekūno kelionių nuotraukų jo surengtose parodose. Šįkart su juo kalbamės apie nuotykius, patirtus kovo mėnesį Indijoje ir Butane. Kelionė po egzotiškas šalis truko net 24 dienas.
INDIJOS STEBUKLAI
Indijos sostinės Delio oro uoste aštuonis keliautojus iš Lietuvos pasitiko su gėlių girliandomis, kurias užkabino kiekvienam ant kaklo.
– Indija – didelių kontrastų šalis. Šalia siaurų gatvelių, šventyklų, spalvingų turgaus aikščių – prabangūs viešbučiai, parkai, fontanai. Labai didelis skurdas, nešvara, daug prašančių išmaldos, daug gatvėje renkančių malkas, daug maldininkų, pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Bet žmonės ramūs, paslaugūs, vienas kitam tolerantiški, – pasakojo Ričardas Vaitiekūnas.
Keliautojams didelį įspūdį Delyje paliko didžiausia mečetė Indijoje, kurioje vienu metu gali melstis net 5000 žmonių, taip pat Delio simboliu laikomas minaretas Kutub Minaro, kuris pastatytas dar 1199 metais ir puikiai išsilaikęs, su visais brangiais ornamentais ir ištraukomis iš Korano. Šalia jo – garsioji 7 m aukščio geležies kolona, kurios sudėtyje – net 99,72 proc. grynos geležies. Kolona kaip nauja, jokių rūdžių. Sako, šiais laikais tokią būtų nelengva padaryti, o prieš beveik tūkstantį metų kažkaip žmonės sugebėjo. Turistai spėlioja – gal tai ateivių darbas?
Nuostabą kėlė ir restauruotos hinduistinės meilės šventyklos Kadžiūracho mieste
„Iki 18 amžiaus šios šventyklos buvo apsamanojusios, paskui jas ėmė restauruoti. Iš 85 šventyklų likusi tik 21. Visos šventyklos turtingai papuoštos meilės scenomis iš Šivos ir Krišnos gyvenimo, simbolizuojančios žmogaus dvasios susijungimą su begaliniu dieviškuoju pradu. Manoma, kad šie tobulai smiltainyje iškalti bareljefai davė pagrindą garsiajam meilės traktatui „Kamasutra“ sukurti“, – apie Indijos šventyklų grožį pasakojo R. Vaitiekūnas.
Po Indijos miestų lietuvių grupės kelias toliau vedė pėsčiomis per kalnus, lydimiems vedlių, su jakais, nešusiais keliautojų mantą.
KELIONĖ „PASAULIO STOGU“
Retas kuris lietuvis keliautojas užklysta į Sikimo valstiją – siaurą Indijos ruoželį tarp Nepalo ir Butano. Ričardas Vaitiekūnas su savo draugais kalnų trekingu pėsčiomis įveikė 120 kilometrų. Aplink žali miškai su amžinai žydinčiomis laukinėmis orchidėjomis, snieguotos Himalajų kalnų viršūnės, veržlūs kalnų upeliai. Ne veltui Himalajai vadinami „pasaulio stogu“, nes daugiau niekur tokių aukštų kalnų nėra. Kalnų žygeiviams teko laimė pamatyti patekančią saulę virš antros pagal aukštį Himalajų viršukalnės – Kančandžungos (8566 m).
R. Vaitiekūnas su savo draugais nuolat keliavo dideliame aukštyje – 3000-4000 ir net 5000 metrų virš jūros lygio, kai oro temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šalčio. Iš po nakties iš palapinių išlindę keliautojai rasdavo prisnigta.
Nepratusiam keliautojui tokias aukštikalnes įveikti būtų labai sunku arba išvis neįmanoma.
Tačiau nuostabiai graži gamta, budistų šventyklos ir vienuolynai, nuolat pilni maldininkų, šventi ežerai, kuriuose net rankų nusiplauti negalima, paliko nepaprastai ryškius įspūdžius. Įdomūs vietos žmonės, nešiojantys savo tradicinius nacionalinius drabužius. Daug pabėgėlių iš Kinijos okupuoto Tibeto.
„Aplankėme šventą kalną, kur renkasi viso pasaulio piligrimai. Jame daug iškabintų maldininkų vėliavų. Sugalvoji norą, ko prašai Budos arba savo dievo, ir pakabini savąją vėliavą. Tikima, kad vėjas išpučia tavo norą ir atiduoda dievui“, – pasakojo Ričardas Vaitiekūnas.
Įspūdinga kelionė Himalajais baigėsi prie Butano valstybės sienos. Šioje anksčiau uždaroje valstybėje keliautojai praleido keturias dienas. Karaliaus įsakymu turistas už dieną privalo susimokėti 200 dolerių. Už tai jiems suteikiamas transportas, viešbučiai, maitinimas, atviri muziejai. Pasak R. Vaitiekūno, Butanas nustebino nepaprasta tvarka ir švara, palyginti su Indija. Čia akių skurdas nebadė.
VĖL – Į KELIĄ
Ričardo Vaitiekūno ir jo draugų planuose – jau naujos kelionės. Pirmoji tolima Ričardo Vaitiekūno kelionė buvo į Kaukazą dar mokantis Vilniaus universitete, kur studijavo geologiją.
Jau tada jis susirgo „kalnų liga“. Baigęs mokslus išvyko trejiems metams į Sibirą, Užbaikalę, kur nuolat teko laipioti po kalnus. Nuo to laiko išmaišyti visi buvusios Sąjungos kalnai, kai kurie ir po kelis kartus. Kopta ne tik į kalnus, bet išbandytas vandens, dviračių turizmas.
Ir į visas keliones – su šeimomis. Kasmet Vaitiekūnų šeima išvyksta į vieną tolimą kelionę ir į mažą – pavyzdžiui, plaukimą plaustais kokia nors sraunia Lietuvos upe.
„Kai tik „geležinė uždanga“ nukrito, pirmoji kelionė Vakarų kryptimi buvo dviračiais į Lenkiją. O paskui pasipylė – Ekvadoras ir Galapagų salos, Italijos Alpės, Norvegija, Nepalas, Meksika, Malaizija, Borneo sala, aukščiausia Europos kalnų viršukalnė – Monblanas, Čilė, Kenija, Šveicarija, Marokas…
Iš visų labiausiai patiko Čilė – nuostabi šalis ir gamta. Grįždami iš kelionių su draugais kalbame – na, gal laikas padaryti kokių trejų metų pertrauką. Bet ateina metas, pasiimi žemėlapį ir vėl pradedi sukti galvą: gal čia, o gal čia…
Juk tiek daug dar nematyta: Afrika, Pietų Amerika, Naujoji Zelandija, tie patys Himalajai juk neišsemiami“, – apie neįveikiamą kelionių trauką kalbėjo Ričardas Vaitiekūnas.
Jūratė BITINAITĖ
R. VAITIEKŪNO nuotr.
