Keramikei artėjantis ruduo nebaisus

Giedrė Liaugaudė sako, jog potraukį keramikai jautė visada. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Vienu seniausių amatų vadinama keramika populiarumo nepraranda ir šiandien. Norintiems savo rankomis patirti, kas yra toji žemę, vandenį, ugnį apjungianti keramika, rengiami kursai. Mažeikių rajone organizuojama ilgametes tradicijas turinti Molio šventė.
Apie tai, kokią vietą keramika užima jos gyvenime, kalbėjomės su jauna menininke Giedre Liaugaude.

Pomėgis ir aistra

Pažintis prasideda jos šeimos namo antrajame aukšte įrengtoje jaukioje dirbtuvėje. Čia, ant lentynų, išdėlioti jos sukurti darbai: vazonai, lėkštės, cukrinės, saldaininės. Po ranka – kūrybai reikalingos priemonės, o prie nemažo darbo stalo telpa ne tik pati keramikė, bet ir jos dukra.
Linksmos, šypsena pasipuošusios trisdešimtmetės rankose – dviejų vaikų, namų priežiūra, darbai dideliame šeimos ūkyje.
G. Liaugaudė sutinka su teiginiu, kad yra netradicinė ūkininko žmona. Pastarąsias vis dėlto dažniausiai įsivaizduojame plušančias didžiuliuose daržuose, besisukančias apie gyvulius. Giedrė, nors ir turi daugybę pareigų, puoselėja ir vieną ypatingą aistrą bei džiaugsmą – keramiką.

Kūrybinga nuo pat vaikystės

Iš Žiogaičių į Urvikius atitekėjusi moteris pasakojo, jog keramikos darbus kuria 3 metus.
„Kiek save prisimenu, visada buvau „prie meno“. Patiko ryškios spalvos. Piešdama peizažą, dangų spalvindavau tol, kol popieriaus lapas prakiurdavo“, – juokavo pašnekovė ir pridūrė, kad buvo laikotarpis, kai gamino papuošalus ir kurdavo tai, kas gražu.
Natūralu, kad kūrybiškas žmogus po mokyklos turėtų pasirinkti su menu susijusias studijas. Pašnekovės atvejis –  kitoks. Giedrė sako sekusi paskui vyrą Marių, tad abu išvyko mokytis į Kauną. Jis – mechanikos inžinerijos, ji – žemėtvarkos inžinerijos.
Baigę studijas abu grįžo į Urvikius, į tėvų ūkį. Pasilikti Kaune minčių nekilo.

Turėjo gerą mokytoją

Noras išreikšti save per meną, kartais šiek tiek pabėgti nuo buities niekur nedingo.
2012 metais G. Liaugaudė Mažeikių dailės mokykloje lankė suaugusiųjų piešimo ir tapybos kursus.
Savo mokytoja, pasidalijusia turimomis žiniomis, supažindinusia su visais molio lipdymo, glazūravimo pradmenimis, pašnekovė vadina žiogaitiškę keramikę Iloną Jonušienę.
„Būna, kad kartais žmonės kreipiasi ir prašo pamokyti keramikos. Atsisakau, patariu susirasti tikrą pedagogą, kuris gebėtų išmokyti, išmanytų, kaip patarti, paaiškinti“, – sako G. Liaugaudė.
Pasak pašnekovės, jai pačiai kuriant kyla įvairių klausimų. Vieną kartą viskas pavyksta kuo puikiausiai. Kitą, žiūrėk, kažkas nepasiseka ir nė nežinai kodėl, ką padarei ne taip.
„Virdamas savo sultyse, negausi atsakymų į rūpimus klausimus. Todėl važiavau į Kuršėnuose surengtą keramikų stovyklą. Džiaugiausi sužinojusi naujų dalykų“, – kalbėjo urvikiškė.

Parodos kol kas nebus

Nuo balandžio pabaigos visą mėnesį Mažeikių muziejuje buvo galima apžiūrėti G. Liaugaudės keramikos kūrinių parodą „Gamtos ženklai“.
Pašnekovė sako norėjusi oficialiai prisistatyti visuomenei ir parodyti savo kūrybą platesnei auditorijai. Keramikos darbais pats neapsikrausi, reikia, kad jie surastų naujus namus.
Vis dėlto pašnekovė patyrė: pasirengimas parodai – sudėtingas reikalas. Norint nustebinti lankytojus, reikia sukurti daugiau, gražiau, įdomiau, o kūriniai gimsta ne per vieną dieną.
„Nebesinori erzinti tų, kurie vieną ar kitą daiktą užsisako. Aš pagaminu ir sakau, kad dirbinį bus galima atsiimti po parodos. Tad žmonės nekantrauja, prašo, skubina. Be to, intensyviai ruošiantis parodai, žiūrėk, jau nebepavyksta suderinti šeimyninio gyvenimo ir kūrybos“, – kalbėjo G. Liaugaudė.

Ar amatas, ar menas?

Pašnekovės teigimu, vien nulipdyti keramikos darbelį užtrunka visą dieną. O kur dar džiovinimas, išdegimas, glazūravimas ir vėl – į degimo krosnį…
G. Liaugaudė paaiškina, kad nors dažniausiai keramika laikoma amatu, ji pati yra linkusi tai vadinti menu. Dėl to, kad išdirbama kiekviena detalė, nuglostomas kiekvienas dirbinys.
„Galutinis rezultatas po to, kai dirbinys nuglazūruojamas, įdedamas išdegti, gali arba labai nuliūdinti, arba nudžiuginti. Tad kaskart, kai pakraunu pečių, atsiranda jaudulys dėl to, ką pamatysiu, kai tą pečių atidarysiu. Darbai gali suskilti, sutrūkti ir šiaip gali man nepatikti“, – samprotavo keramikė.

Artėjantis ruduo nebaugina

Kūrybines kančias moteris sako patirianti anaiptol ne atsisėdusi prie darbo stalo. Jos užklumpa  tuomet, kai labai norisi nueiti į dirbtuvėlę, užsidaryti ir kurti, tačiau tam nėra laiko.
Vasara ir rudens pradžia – kūrybai ne itin palankus metas, nes ūkyje – pats darbymetis.
„Kiti žmonės sako, kad nelaukia rudens. Neva, ką reikės veikti, apniks liūdesys ir apatija… O aš  laukiu. Laukiu, kol pasibaigs didieji vasaros ir rudens pradžios darbai, vaikai išeis – kas į mokyklą, o kas –  į darželį. Kai kažką kuriu, norisi būti vienai“, – prisipažino pašnekovė.
Išlydėdama svečius ir paklausta apie puoselėjamą kiemo aplinką, G. Liaugaudė sakė, kad augalus, gėles sodina ir prižiūri pati. Kaip galima juos patikėti kažkam kitam? Tai juk irgi kūryba.

Kiekvienas darbelis menininkei yra tarsi staigmena, nes kaskart, atidariusi degimo krosnį, nežino, koks bus rezultatas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.