Ką tik tavo veidas švytėjo, aplinkinis pasaulis atrodė kupinas spalvų, garsų, kvapų, kvietimo būti džiugiam, laimingam, pakylėtam… Bet nepraėjo dar ir valanda, o tu sėdi kamputyje, galva nuleista, akys užgesusios, rankos lyg negyvos. Kas atsitiko?
Tu muistaisi ir slepi akis, myli ir išsisukinėji, sakai, kad nieko neįvyko, viskas gerai, tik kažkaip prastai jautiesi. Niekai! Tu gali sugalvoti tris tūkstančius ligų požymių, bet aš nepatikėsiu, kad ir ūmiausias fizinis skausmas gali dieną pakeisti naktimi. Nebent tai būtų išties didžiulė trauma.
Trauma yra, jaučiu ir dabar, iš tavojo nenoro kalbėti apie tai, kas atsitiko per tas kelias nelemtas valandas, pratiksėjusias nuo vieno mūsų susitikimo iki kito.
Aš vyresnė ir moku išlaukti, moku klausti, diagnozuoti, baksnodama toliau žaizdos epicentro (nujaučiu, kad žaizda ne fizinė, o moralinė, tad ją galima palyginti su žemės drebėjimo smūgiu, sklindančiu vis plačiau ir plačiau, griaunančiu ir, ačiū Dievui, pamažėle silpstančiu).
Pamažu tave prisivilioju. Artėju prie tikslo. Tiesa, dar abi vaikštome aplinkui, matau, kaip sunku pasakyti tiesmukai – kas iš tikrųjų atsitiko. Nieko, – vėl tvirtini ir vėl nušliauži kažkur giliai. Imu prarasti kantrybę. Jei mes vienas kitą prisijaukiname, esame atsakingi, kaip sakė rašytojas ir lakūnas Antuanas, pasitikime vienas kitu (kaip sakau aš), nes nebepasitikėti nėra priežasčių… Bet maža kokių fantazijų ir siaubų gali susikurti nebrandi siela, palikta vienumoje arba svetimame pasaulyje.
Mudviejų dvikova trunka visą dieną. Skaitau knygą, akys slysta viena ir ta pačia eilute. Galvoju, galvoju, galvoju. Mano mintys tampa panašios į muses, kurios vis taikosi nutūpti ant mėšlo krūvos, nebetraukia jų švara ir šviesa, nors verk. Kad žinotum, kokių versijų prikuria mano protas, kol akys įsmeigtos į vieną ir tą patį knygos puslapį. Pagaliau imu pykti ant tavęs. Tuoj ir mano veidas pasidarys panašus į pavasario sulaukusį obuolį – tik raukšlės ir juoduliai.
Tu vis dar tyli. Aš jau nirštu. Negi dėl svetimų klaidų ar nesėkmių turėtų kentėti niekuo dėti žmonės? Aš esu tas niekuo dėtas žmogus, aš!
„… Mes žiūrime į pasaulį pro mūsų troškimais aptaškytą langą. Beprotnamio langas, žvelgiantis į išprotėjusią tikrovę. Mes perdažome mums nepatinkančią praeitį ir sukuriame neišsipildančią ateitį. Mes nežinia dėl ko sudieviname žmones ir sužmoginame dievus. Nuo pradžių pradžios iki begalybės mes atrandame žiaurų, švelnų, išmintingą, kvailą, cinišką, pakylėtą, nesuprantamą ir nesuprastą pasaulį, apie kurį vienas didis melancholikas, Stanislavas Ježis Lecas, kažkada pasakė: PASAULIS NUOSTABUS. TAI IR LIŪDINA“. Stop. Užverčiu knygą.
Gerai, aš viską suprantu, viskas aišku. Viską galima paaiškinti. Didelėmis, puošniomis frazėmis. Paprastais buitiniais šūkčiojimais ir paliepimais. Jūsų žargoniškomis santrumpomis ar emocingu mikčiojimu ir kikenimu. Viską galima sudėti į paprastą pasakojimą, į žodžius, į atsakymą. Į klausimą galų gale. Bet ne į TYLĖJIMĄ.
Tyla dažniausiai baudžia. Tyla klaidina. Tyla verčia prikelti iš miegų fantaziją, persijoti begalę prielaidų, krūpčioti nuo savo paties fantomų, vaiduoklių, spintų su skeletais. Visko mes turime sukaupę per ilgą gyvenimą, patikėk. Į tavo paauglišką sielą tiek nesutalpinsi. Ir nereikia. Reikia tik vieno vienintelio aiškaus (tegul ir migloto) atsakymo: KAS ATSITIKO?
Tik tiek?! Tik VIENAS ŽODIS apvertė šitą saulėtą dieną aukštyn kojomis?! Žodis, kuris neturi nei kūno, nei svorio, nei jėgos ir yra labiau panašus į kvailą apipešiotą žvirblį? Sakai, žvirblis jaučiu sugrįžta, manipuliuoji liaudies išmintimi. Bet tik tu pati gali nuspręsti – ką daryti su tuo jaučiu. Tik tu gali jį vėl paversti į nupiepusį paukštuką arba užauginti, išpuoselėti iki mamuto. Tavasis jau iltis galanda.
Ai, tiek to. Žmonės sako, kad vienintelis būdas atverti jums akis – sulaukti jūsų pačių vaikų. O tada stebėti, kaip susipažįstate su ta nežinoma žeme, klupinėjate, klystate, nervinatės – ir patyliukais mėgautis kerštu. Už tai, sakoma, diedukai ir močiutės taip dievina savo anūkėlius, ne dėl ko nors kito.
Tiek jau to, luktersiu. Tada ir išsiaiškinsime.
AUDRONĖ
Keršto planavimas
