Kiek daug visko įdomaus Naftininkų gatvėje!

Šisbeitauskas

Vakar iš pat ryto mus darbe vėl pasveikino statybininkų sunkiasvorė technika: jau du mėnesius mes žaidžiame savotišką žaidimą ir spėliojame – šiandien drebins sienas ir langus, ar ne? Gerai, kad vaikelio besilaukianti kolegė jau išėjo atostogų – tas drebinimas nervino ir kenkė ne tik jai pačiai, bet ir tam, kuris ruošiasi ateiti į šį pasaulį. Kita vertus, jei bus berniukas, dėl profesijos pasirinkimo nereikės sukti galvos – galės būti kelininkas ar statybininkas ir ruošti pagrindą asfaltui kloti, nes pradžiamokslį jau turi. Tik neduok Dieve, asfaltą ruošis kloti du mėnesius, o gal net daugiau – tokio „spartuoliško“ tempo, manau, niekas nepageidaus. Nežinau, kas važinės į tą daugiabučio kiemą ir koks asfaltas ten bus paklotas, bet kad turi būti kas nors ypatingo – tikrai tikiu. Tad dabar jau su nekantrumu laukiame galutinio rezultato, o tas drebinantis burzgalas jau pradeda tapti lyg neetatiniu mūsų darbuotoju.
Dabar iš senamiesčio pereikim geležinkelį ir nusikelkim į mikrorajoną. Naftininkų gatvėje vyksta važiuojamosios dalies tvarkymo darbai, tad eismui viena jos pusė beveik nuolat būna uždaryta. Nepatogumai vairuotojams, nesugalvojusiems pasirinkti kito maršruto, išties nemaži. Kas kita, jeigu reikia pasiekti ką nors tame kvartale būtent šia gatve. Vieną dieną eidamas stebėjau, kad užimta gatvės ne viena dalis, o dvi: norintys pravažiuoti automobiliai gaišta, kelininkai kaip visada neskuba, nes tikriausiai galvoja – jeigu turi laiko jie, tai turi laiko ir tie, važiuojantys šia gatve. Bet čia, žinoma, ironija, o kad jos nebūtų, kodėl darbų neorganizavus taip, kad gatvėje, kur eismas vienas intensyviausių, tokių trukdžių nebūtų – dirbti anksti rytais ar vakare, kai eismas ten nedidelis, o jeigu taip neįmanoma, tą gatvę visai uždaryti – tuomet vairuotojai ieškotų kitokių variantų ir be reikalo negaištų laiko.
Toje pačioje gatvėje vieno daugiabučio gyventojai turi dar vieną bėdą: prie šios gatvės 18-ojo namo galo auga senas medis, atrodo, gluosnis. Pats ėjau pro šalį ir mačiau, kad jo vidus iškirmijęs, pro žiojėjančias skyles matyti, kad jis – tuščiaviduris. To namo gyventojai bijo, kad vieną gražią dieną ar naktį jis ims ir nugrius. O jeigu tuo momentu ten stovės koks automobilis ar pro šalį eis neskubanti senutė? Nuostoliai neišvengiami. Žmonės sakė, kad apie tą medį jau yra informavę seniūniją, bet jos vadovams kažkodėl jų bėdos „dzin“. Panaši situacija yra ir prie  kaimyninio, dvidešimtojo namo: viena gyventoja sakė, kad seniūnas pats nulaužė to baigiančio nudžiūti medžio šakelę ir įsitikino, kad jį ir šalia augančius medžius reikia pjauti, bet negi jis pats tai darys? O pasamdyti, kas tai galėtų padaryti, kažkodėl nenori ar tiesiog jam į viską nusispjaut – svarbu, kad žmonės mato, kaip jis laksto ir neva dirba.
Ir dar apie Naftininkų gatvę. Atlikus dvyliktojo namo renovaciją, arba, kaip reikalauja sakyti specialistai, modernizaciją, buvo pradėtas tvarkyti kiemas. IR KĄ JŪS MANOT? Ten, kur stovi skalbinių džiovyklė, prie pat vieno virvėms pririšti skirto rėmo grožio ir gamtos mylėtojai pasodino tris medelius: tvarkingai, pririšdami prie apsauginių kuolelių. Matyt, taip pasitaikė pagal kurį nors planą, ir prašau – skalbinių džiovyklės teritorijoje stovi trys medžiai, kaip toj dainoj: „gale lauko, toli…“ Sodintojai laikėsi plano ir gal nė pastebėti nepastebėjo, kur medeliai sodinami. Belieka pasijuokti; jei žmonėms nebetilps skalbiniai ant virvių, juos galės sukarlioti ant medžių šakų. Ir vietos skalbiniams daugiau, ir paukščius plevėsuojantys skalbiniai lyg kaliausės atbaidys.
Nežinau, kaip kitiems, bet man su kolegomis visada į akis krinta nedidelis patvorys prie gyvenamojo namo, iš senamiesčio perėjus geležinkelį. Anksčiau čia buvo didelis šabakštynas iš gyvatvorių, vėliau jas kažkas nupjovė ir toje vietoje atsivėrė šiukšlynas su nupjautų krūmų stiebais. Pro tą vietą kasdien eina šimtai žmonių, tad jis tikrai nepuošia ir šiaip jau nelabai išvaizdžiai atrodančio geležinkelio teritorijos. Ir tie gyvenamieji namai nei šiokie, nei tokie – vienas galas šiek tiek bandytas tvarkyti, kitas likęs kaip buvęs, ir išeina taip, kad vidury miesto turim nekokios išvaizdos teritoriją, perspėjančią, kad čia kažkada buvo vos ne miesto centras.
Pabaigai, kad mano samprotavimuose nebūtų vien negatyvas, noriu prisiminti ligoninės istorijas. Tie, kurie jau suspėjo pabūti ir sanatorijoje, teigė, kad tokie dalykai ten yra kasdienybė. Turiu galvoje ligoninėje atsirandančias poreles. Vienas kito anksčiau nepažinojo, o čia, žiūrėk, jau ir sėdi susikabinę už rankų. Ir visur vaikšto kartu. Juos matant galima pagalvoti, kad draugauja jau labai seniai, tad keista, kaip jie dar nesusituokę. Bet atsitinka taip, kad vienas tų porininkų ima ir palieka ligoninę, žodžiu, yra išleidžiamas. Ir niekas nesistebi, kad tas pats vaikinas ar mergina kitą vakarą jau sėdi su kitu draugu… Taip pat susikabinę už rankų. Sako, kad sanatorijose taip elgiasi vyresni žmonės: susipažįsta, nuolat bendrauja, vaikšto po miestą ar parką, žodžiu, atrodo, kad tai pora lyg tvora. Nežinau, gal iš tiesų taip geriau – vis greičiau bėga laikas ir nėra nuobodu, turint šalia artimą (ar bent jau taip galvojant) žmogų. Taip juk ir atsiranda tos laikinos porelės ir kas ten žino, gal kai kurios paskui vėl susitinka…
Visai baigdamas noriu pasakyti valio ir pasveikinti Mažeikių krepšininkus su pergale Utenoje. Nedidelis taškų skirtumas, bet uteniškiams nervus mūsų krepšininkai tikrai patampė. Girdėjau, kad su tokia pergale mūsų aukštaūgius jiems sugrįžus sveikino gerbėjai. Nenuostabu – kitų tokio lygio komandų juk neturim.
sisbeitauskas@santarve.lt