Dabar turėtume įžengti į akinančio baltumo lauką – artėja Kalėdos, ir jei už lango – pilka (ar net žalia), tos švarios baltumos turėtume būti turtingi mes patys. O taip sunku nusimesti nuo pečių viską, kas slėgė, erzino, vertė mus kūprintis ir pasijusti nevertais šventės. O gal net suerzintais jos artumo? Juk tiek rūpesčių, lakstymo ir triukšmo ji sukelia, pareikalauja jėgų, siurbia energiją, paverčia mus panašiais į dovanų ar valgių gaminimo automatus. Paskui viskas praeina, išmetame dėžes ir blizgantį popierių, dovanas sukišame į spintas ar išdėliojame šalia pernykščių, užpernykščių ar dar senesnių… Į sveikinimus žiūrime kaip į atliktą pareigą, išsipildymu nebetikime, nes kiek patys dirbsime – tiek ir turėsime. Ar tai šventė? Tai – pareiga. Išlaidos. Erzelis. Eilės parduotuvėse ir grūstis turguose. Nuovargis, kurio galbūt pavyks atsikratyti per tas kelias poilsio dienas. O gal – jei ilgai ir aktyviai švęsime – ir nepavyks.
Tokia išvirkščioji spalvingiausios ir labiausiai blizgučiais žaižaruojančios metų šventės pusė. Taip, taip, kiekviena šventė, kaip ir drabužis, turi gerąją ir išvirkščiąją puses. Nelygu, kokią pusę slėpsime, glausime prie kūno, kokią – kitiems ir sau rodysime.
Kai kas mano, jog šventė – tai kažkoks savaiminis reiškinys. Ji ateina ir užlieja mus savo spindesiu, pažadina geriausius jausmus, paakina aplinkinius mus mylėti ir vertinti. Deja, deja. Tie, kurie organizuoja šventes, žino, kad tai sunkus ir dažnai nedėkingas darbas. Ir net pačiam smagiausiam renginio planuotojui nepasiseks, jei susirinkę į būrį žmonės susikaustę lauks to stebuklo – kad kažkas atneštų ir padovanotų šventę…
Šventės gali būti dovanojamos, bet jei mūsų viduje nebus to šventinio dagčio, kuris laukia mažos ir smagios kibirkštėlės, jei mes jį užmiršime ar paslėpsime giliai giliai, šventė neįsižiebs savo tikrąja šviesa. Arba vos vos pasmilks ir užges.
Kas tas dagtis? Mūsų pačių geri darbai, padaryti per šiuos metus. Grąžintos skolos – ypač moralinės. Pastarosiomis dienomis sutikti geri ir gražūs savo siela žmonės. Viltis, kad kitais metais mes būsime šiek tiek atlaidesni, šiek tiek lėtesni, šiek tiek dėmesingesni savo artimiesiems. Galbūt reiklesni, o gal ir švelnesni mums patiems.
Dar svarbu – išgyvendinti bet kokią nuoskaudą. Paslėpti, užmiršti, jei nepavyksta atleisti. Net tas beprotiškas pasirengimo maratonas turi būti užmirštas, tai ne auka, tai mūsų pačių šventės projekcija, suvokimas, kaip viskas turi atrodyti, kvepėti, klegėti, būti. Ar kas nors dėl to kaltas? Tik mūsų vaizduotė ir įsitikinimai.
Tokie mes esame – mumyse gyvena bei puikiai dera juodos ir baltos ar kitaip nuspalvintos juostos, siaurutės ribos tarp savigraužos, nuoskaudos, susierzinimo, pykčio ir atlaidumo, noro padėti, nudžiuginti, pagaliau – atleisti šalia esančiam žmogui ar sau pačiam.
Todėl atsibudę šį ankstyvą šeštadienio rytą pasakykime sau: mūsų laukia keturios nuostabios dienos. Jos bus tokios, kokių mes norėjome. Jos bus geros, nes mes norėjome būtent tokių.
Mūsų laukia baltas minčių laukas. Mūsų laukia mieli veidai. Mūsų laukia atgaila ir atleidimas. Mūsų laukia prisilietimas prie praeities – prie tų, kurie niekada nebeatsisės už šio šventinio stalo. Mūsų laukia praeinančios gėlos ir šviesaus susitaikymo ašaros. Mūsų laukia viltis, kad rytojus kažką pakeis šiame gyvenime, kad mes būsime sveiki ir laimingi, kad mūsų vaikai ir vaikų vaikai bus sveiki ir laimingi. Kad pasaulis pasidarys nors šiek tiek tobulesnis, o žmogus – kilnesnis ir gražesnis.
Tai jautrumo ir meilės iš mūsų reikalaujanti šventė. Jei mes būsime jai pasiruošę, kibirkštis įsižiebs.
Ir tada pamatysime, kaip gali būti šviesu.
Audronė
Ko tikisi šventė
