Mažeikių komandoje „FK Atmosfera“ šiuo metu rungtyniauja trys ukrainiečiai futbolininkai. Jie, pasak komandos vadovo Gedimino Kontenio, nesiskundžia dėl esamos padėties, dirba kaip ir visi komandos nariai.
„Santarvė“ pakalbino jauniausią iš žaidėjų – aštuoniolikmetį Maksymą Kyrylovą. Lietuvoje jam pirmąkart tenka susipažinti su profesionaliu futbolu.
Atstumas įtakos neturėjo
„Santarvės“ pašnekovo pažintis su šia sporto šaka prasidėjo dar vaikystėje – Ukrainoje futbolas itin populiarus.
Vaikinas augo penkis tūkstančius gyventojų turinčiame kaimelyje Dniepropetrovsko srityje, nuo penkerių metų tėvas jį pradėjo vežioti į kaimyniniame miestelyje vykstančias futbolo treniruotes.
„Taip treniravausi, žaidžiau srities pirmenybėse. Kadangi buvo matyti, kad iš manęs gali kažkas išeiti, mane, sulaukusį dvylikos metų, tėvas pradėjo vežioti į už septyniasdešimties kilometrų esantį Kryvyj Riho miestą, kur lankiau treniruotes futbolo akademijoje. Nuo trylikos metų dvejus metus kas antrą dieną sėsdavau į autobusą ir skubėdavau į šį daugiau kaip pusę milijono gyventojų turintį miestą, kur gyvenau tik futbolu. Baigęs devintą klasę, persikėliau į jį gyventi ir septyniolikos baigiau futbolo akademiją“, – pasakojo M. Kyrylovas.
Mažeikiuose žaidėjas atsidūrė, kaip ir daugelis legionierių, – pažįstami pakalbėjo su agentais, mūsų komandos atstovai pakvietė į peržiūrą, „FK Atmosferai“ vaikinas tiko ir liko žaisti.
Dėmesys – tik futbolui
Lygindamas ankstesnį gyvenimą pusmilijoniniame mieste su dabartiniu, ukrainietis pakomentavo vienu žodžiu: „Ramuma.“ Gyvenimą Mažeikiuose palengvina tai, kad ekipoje yra dar du tautiečiai, tad yra su kuo pakalbėti gimtąja kalba, lengviau adaptuotis.
„Nors laisvalaikio nėra daug, miestą jau po truputį pažįstu. Gyvename viešbutyje, po pusryčių vykstame padirbėti į treniruoklių salę, po to – pietinis miegas, o dar vėliau – treniruotės stadione. Pasilinksminimo vietų čia nėra daug, bet tai manęs ir netraukia – man svarbiausia yra tobulėti, atgauti sportinę formą po traumos, kad įsitvirtinčiau komandos pagrindinėje sudėtyje, todėl svarbiausia yra darbas“, – pasakojo vaikinas.
Jaunasis futbolininkas teigia pastebėjęs kelis Lietuvos ir savo gimtosios šalies skirtumus. Vairavimo kultūra mūsų šalyje jam pasirodė gerokai aukštesnė – pėsčiajam sustojus prie perėjos, vairuotojai jau iš anksto pristoja, praleidžia, o Ukrainoje galėtų ir tiesiog pralėkti pro šalį.
Maksymas taip pat pastebėjo, kad gatvės Mažeikiuose sutvarkytos gerokai kokybiškiau nei šalyje, iš kurios jis yra kilęs.
Nesijaučia saugūs
Pasak M. Kyrylovo, jaunimas tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje tikriausiai yra toks pat – dabar visus į savo „gniaužtus“ yra įtraukę kompiuteriai, todėl stengiamasi kuo aktyviau propaguoti įvairias sporto šakas, kad jaunuoliai pajudėtų.
„Nors nemalonu kalbėti, tačiau visi mes Ukrainoje jaučiame karą, niekur nesijaučiame saugūs. Tačiau kiekvienas šį nesaugumo jausmą išgyvena savaip, pavyzdžiui, kariniai veiksmai nuo mūsų namų toli, todėl mano tėvai kasdieniškai gyvena, dirba. Karas – tai blogis, norisi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, kad nereikėtų klausytis oro pavojaus sirenų, kad galėtum laisvai kvėpuoti ir mes vėl grįžtume prie įprasto gyvenimo rimto“, – viltis išsakė jaunasis sportininkas.
Futbolininkas pažymi, kad ir Mažeikiuose jau ne kartą girdėjo ir ukrainietišką, ir rusišką šneką. Žmonės užsieniečius čia priima įvairiai – kaip Ukrainoje, taip ir čia yra visokių žmonių – ir gerų, ir nelabai.
Atsinaujino čempionatas
Tai, kad karas nepakeičia, nesužlugdo kasdienio gyvenimo, įrodo ir faktas, jog pastarosiomis dienomis vėl atsinaujino Ukrainos futbolo čempionatas.
Vieninteliai karo požymiai – rungtynės vyksta be žiūrovų, o kai kurios varžybos tęsiasi po keturias ar penkias valandas, nes, paskelbus oro pavojų, komandos nutraukia rungtynes, prabūna slėptuvėse, o vėliau tęsia žaidimą.
Ukrainoje iki karo buvo regionų lyga, antra, pirma ir aukščiausia lygos, šiuo metu žaidžiama tik aukščiausioje ir pirmoje lygose. Kalbėdamas apie pirmą lygą, futbolininkas pažymėjo, kad Lietuvoje ji yra gana nebloga, tačiau Ukrainoje jos lygis vis dėlto aukštesnis.
„Bėgdami nuo karo, į kitas šalis išvažiavo daug bendraklasių, draugų, tačiau tie draugai iš futbolo akademijos, kurie liko, pasakoja, kad vyksta visavertės treniruotės, jau prasidėjo šalies U19 futbolo čempionatas. Nors vaikinai ir nesijaučia saugūs, tačiau stengiasi gyventi įprastą, kasdienį gyvenimą. Vien Dniepropetrovsko srities pirmenybėse yra labai daug komandų, praktiškai kiekvienas miestelis turi savo futbolo ekipą. Tai leidžia atitrūkti nuo rūsčios kasdienybės tiek žaidžiantiesiems, tiek sirgaliams“, – pastebėjo M. Kyrylovas.
Vaikinas anksčiau nebuvo susidūręs su vyrų futbolu. Paauglių grupėje du kartus su savo komanda tapo srities čempionais, žaisdamas už U17 amžiaus komandą prasimušė tarp stipriausių šalies ekipų, tačiau titulų nepelnė.
Maksymas nuo mažų dienų rungtyniavo krašto puolėjo pozicijoje, šiuo metu žaidžia vidurio saugo pozicijoje. Jis yra pasirengęs atiduoti daug jėgų, kad padėtų Mažeikių ekipai iškovoti kuo daugiau pergalių.
Nekaprizingi ir darbštūs
Be M. Kyrylovo, „FK Atmosfera“ per pertrauką pirmos Optibet lygos čempionate pasipildė dar dviem ukrainiečiais futbolininkais – 18-mečiu Danilu Osadetsu, kuris iki tol treniravosi žymiojo Kijevo „Dinamo“ klubo akademijoje, pirmą profesionalų kontraktą buvo pasirašęs su Ukrainos aukščiausios lygos ekipa Kovalėvkos „Kolosu“, bei 19-mečiu Vladyslavu Zahladko, kuris žaidė Čekijos antros lygos futbolo pirmenybėse.
„Kas dedasi jų širdyse, mes nežinome, o patys jie nesipasakoja. Tačiau jų elgesys prieš rungtynes parodo, kad jie yra Ukrainos patriotai – prieš kiekvienas rungtynes jie išeina, laikydami Ukrainos vėliavą“, – sakė komandos vadovas G. Kontenis.
Visus tris žaidėjus ekipos vadovas apibūdino tik teigiamai: tai jauni ir nekaprizingi vaikinai, dar tik pradėję profesionalių futbolininkų,kelią. Jie sąžiningai pluša treniruotėse, juos gerai priima kolektyvas, o D. Osadetsas jau spėjo pasižymėti pirmu įvarčiu.
